Jos vertinimu, tarptautinės teisės apibrėžtos kitų šalių pareigos Ukrainoje susiklosčiusios situacijos atžvilgiu yra vykdomos.
„Ką tikrai įpareigoja tarptautinė teisė reaguojant į Krymo aneksiją – tai valstybių pareiga bendradarbiauti, kad būtų nutrauktas pažeidimas ir atkurtas Ukrainos teritorinis vientisumas. Kita pareiga – nepripažinti situacijos teisėta. Stebėdami ES veiksmus, galime matyti kai kurias tos pareigos turinio apraiškas“, – teigia LRT.lt pašnekovė.
Tarp ES priemonių, kurios reikštų pareigos nepripažinti Krymo okupacijos teisėta vykdymą, tarptautinės teisės ekspertė įvardija prekių importo draudimą iš Krymo ir Sevastopolio, nebent būtų išduotas specialus Ukrainos sertifikatas. Dar viena priemonė – Europos Komisijos rekomendacija valstybėms narėms nepripažinti po aneksijos Kryme išduotų Rusijos pasų. Taip pat – ES taisyklės, kad ES vizos nebus išduodamos Krymo gyventojams, turintiems rusiškus pasus.
„Visos šios priemonės sukonkretina tą pakankamai abstrakčią pareigą nepripažinti neteisėtų agresorės veiksmų. Valstybės turi ne tik formaliai nedeklaruoti Krymą laikančios teisėta Rusijos dalimi, bet taip pat turi neatlikti tokių veiksmų, kurie galėtų rodyti, jog de facto jos laiko Krymą Rusijos dalimi. Čia jau galima kalbėti apie konkrečią pareigą, ir matome, kad ta pareiga daugiau ar mažiau yra vykdoma. Visa kita, kad ir ES taikomos sankcijos, yra daugiau savo nuožiūra taikomos priemonės reaguojant į pažeidimus, kur tarptautinė teisė kažkokių adekvatumo kriterijų nenustato“, – kalba E. Leonaitė.
Naivią vaidinanti Prancūzija tarptautinės teisės nepažeidžia
Trečiasis ES sankcijų Rusijai paketas neužkerta kelio Prancūzijai parduoti Rusijai karo laivus „Mistral“. Paskelbtas ginklų embargas Rusijai bus taikomas tik būsimiems sandoriams. Toks sprendimas reiškia, kad Prancūzija gali tęsti dviejų Prancūzijos karo laivų „Mistral“ pardavimą Rusijai už daugiau nei milijardą eurų.
Tarptautinės teisės ekspertas Dainius Žalimas dar 2010-aisiais analizavo Prancūzijos ir Rusijos sandorį dėl karo laivų „Mistral“.
2008-aisiais bendrosios užsienio ir saugumo politikos rėmuose ES Taryba priėmė Bendrąją poziciją, apibrėžiančią karinės technologijos ir įrangos kontrolės bendrąsias taisykles. Iš viso yra nurodyti ir atskleisti 8 kriterijai, kurių turėtų būti paisoma. Parduodama „Mistral“ klasės laivą Rusijai, Prancūzija, atrodo, nepaisytų net 4 iš šių kriterijų, savo tekste rašė D. Žalimas.
„Pagal juos [kriterijus] ginkluotė gali būti parduodama tik šalims, kurios laikosi jėgos nenaudojimo principo, nekelia grėsmės kaimynams ir ES narėms, nepažeidžia žmogaus teisių. Prancūzijos sprendimas lyg ir rodytų, kad būtent tokia valstybe ji laiko Rusiją“, – teigė tarptautinės teisės ekspertas.
Autorius savo tekste pažymėjo, kad, parduodama „Mistral“ Rusijai, Prancūzija nepaisytų antrojo kriterijaus, kuris nurodo, jog priimant sprendimą dėl ginkluotės pardavimo turėtų būti atsižvelgiama į pagarbą žmogaus teisėms ir humanitarinei teisei perkančiojoje šalyje.
Taip pat, anot tarptautinės teisės eksperto, būtų pažeistas trečiasis kriterijus, kuris nurodo atsižvelgti į regioninės taikos, saugumo ir stabilumo interesus – ginkluotė turėtų būti neparduodama, jeigu ji gali būti panaudota agresijai prieš kitą šalį vykdyti ir teritorinėms pretenzijoms įgyvendinti.
Trečia, pasak autoriaus, Prancūzijos sprendimas akivaizdžiai prieštarautų penktajam kriterijui, kuris nurodo paisyti kitų ES valstybių ir sąjungininkų, taip pat kitų draugiškų šalių nacionalinio saugumo interesų. Ketvirta, Prancūzijos sprendimas būtų nesuderinamas ir su šeštuoju kriterijumi, kuris inter alia nurodo atsižvelgti į tai, kaip perkančioji valstybė paiso tarptautinės teisės, ypač įsipareigojimų nenaudoti jėgos.
Matant, kad Prancūzija ketina nepaisyti Bendrojoje pozicijoje įtvirtintų ginkluotės pardavimo kriterijų, tenka konstatuoti ir tai, kad Prancūzija tokiu atveju nesilaikytų Europos Sąjungos sutarties 29 straipsnio, įpareigojančio valstybes nares užtikrinti, kad jų nacionalinė politika atitiktų Sąjungos bendrąsias pozicijas, savo tekste teigė ekspertas.
„Žinoma, Prancūzija galėtų pradėti tvirtinti, kad Bendrosios pozicijos galima netaikyti, nes laivą ji tariamai parduos be ginkluotės, tik kaip platformą ir civiliniams tikslams. Tačiau tuo, kad tokiame laive nebus sumontuota moderni ginkluotė ir jis bus naudojamas kilkėms, krabams ir panašiems jūrų gyviams gaudyti ar žvejams gelbėti, gali patikėti tik paskutinis naivuolis arba apsimetantis naivuoliu“, – tuomet rašė D. Žalimas.
Labiau įsipareigoti tarptautinė bendruomenė nenori
Paklausta, ar, matydama Rusijos agresiją, tarptautinė bendruomenė neturėtų pagalvoti apie konkretesnius teisinius tarpusavio įsipareigojimus tokiose situacijose, kokią tenka stebėti Ukrainoje, E. Leonaitė teigia mananti, jog, panašu, šalys nėra linkusios labiau įsipareigoti.
„Tarptautinė teisė yra tokia, kokią ją sukuria pačios valstybės. O valstybės, matyt, nenori sukurti sau daugiau pareigų, įsipareigojimų, kurie vieną dieną galėtų atsisukti prieš jas. Kalbant apie galimybę reaguoti į grubius tarptautinės teisės pamatinių normų pažeidimus, tokius, kaip Krymo aneksija panaudojant jėgą, reikia pastebėti, kad iki šiol vyksta diskusijos ir net yra abejojama, ar trečiosios šalys apskritai turi pagrindą taikyti atsakomąsias priemones ar sankcijas. Dominuoja pozicija, kad tokia teisė yra, tačiau ne pareiga“, – kalba E. Leonaitė.
Vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartija, anot LRT.lt pašnekovės, šalys turi teisę vykdyti kolektyvinę gynybą, o pareiga kolektyvinei gynybai atsirastų tik tuo atveju, jei Ukraina būtų NATO narė. „NATO plėtros procesai yra pristabdyti, o valstybės kol kas nėra linkusios imtis pačių radikaliausių priemonių, įsipareigoti vykdyti kolektyvinę gynybą“, – sako E. Leonaitė.
