Prieš 74-erius metus, 1939 metų spalio 27 dieną, Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią Lenkijos okupuotą Vilnių ir kitas rytines lietuvių etnines žemes nuo nepriklausomos Lietuvos. Spalio 28 dieną kariuomenė įžengė į sostinę.
Pirmadienio vakarą ant Tauro kalno švęsti rinkosi tautininkais save pristatantys asmenys. Dalis jų dalyvauja kasmet Vilniuje vykstančiose Kovo 11-osios nacionalistų eitynėse.
Pasak renginyje kalbėjusio J. Pankos, 1920 m. įvykusią Vilniaus okupaciją galima drąsiai priskirti prie juodžiausių Lietuvos ir Vilniaus miesto istorijos puslapių. J. Pankos tvirtinimu, po 19 „košmariškų Lietuvai metų“ šalis Vilnių atgavo sunkiomis aplinkybėmis, tačiau net ir tokia pergalė vis dėlto yra pergalė.
„Jei mūsų kariuomenė 1939 spalio 28 dieną nebūtų įžygiavusi į šį miestą, dabar mes galėtume į jį važiuoti tik su turistiniais autobusais prieš tai gavę Baltarusijos vizą, kaip dabar yra su lietuvių etninių žemių miestais Lyda ir Gardinu“, – kalbėjo LTJS vadas. Šventės metu jis užgauliojo užsienio reikalų ministrą L. Linkevičių.
„Šiandien valdantieji dažnai kalba apie partnerystę, apie drąsią šalį. Tik kaip manote? Ar mūsų nuolatos myžčiojantis į kelnes užsienio reikalų ministras prieš atsiprašydamas kiekvienos didesnės ir įtakingesnės šalies visada spėja laiku pasikeisti sauskelnes?“ – rėžė J. Panka. Jis omenyje turėjo L. Linkevičiaus sprendimą atsiprašyti lenkų tautos už tai, kaip Lietuvos politikai pasielgė tragiškai žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio atžvilgiu, kai 2010 m. Lietuvoje viešėjusiam Lenkijos vadovui tėkštas antausis nepritariant lenkiškų pavardžių daliniam įteisinimui.
Pasak J. Pankos, kol Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis sapalioja, kad Vilnius nebuvo okupuotas Lenkijos, jis neturi teisės įvažiuoti į Lietuvą ir nė vienas pareigūnas neturi spausti jam rankos. „Sutinkame“, – pasigirdo šūksniai minioje.
J. Panka taip pat ragino atsisakyti lenkiškų darželių, mokyklų bei universitetų. Šventės metu netrūko kritikos ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkui Valdemarui Tomaševskiui.
Uždegė fakelus
Tautininkų surengtą šventę stebėjo ir filmavo policijos pareigūnai. Renginio pradžioje sugiedotas himnas. Tarp pasisakymų skambėjo vyrų ansamblio „Karužė“ atliekamos autentiškos Vilniaus vadavimo laikų dainos. „Vilniaus kalneliai/ Sveikiname jus/ Ruoškitės drąsuoliai/ ginti Lietuvos“, - dainavo ansamblis.
Visiems kalbėjusiems baigus rėžti kalbas, ant Tauro kalno suplazdėjo liepsnos – iš fakelų sudėlioti Gedimino stulpai.
DELFI primena, kad 1939 metų spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią Vilnių ir kitas rytines lietuvių etnines žemes nuo nepriklausomos Lietuvos. Spalio 28 dieną kariuomenė įžengė į sostinę, o spalio 29-ąją Gedimino kalne suplevėsavo mūsų trispalvė.
Istorikas Algirdas Jakubčionis yra rašęs, kad kartu su Vilniaus atgavimu, Lietuva neteko nepriklausomybės. Pasak A. Jakubčionio, Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu ir SSRS ketinimai Vilnių prijungti prie Baltarusijos bei vidaus padėtis privertė Lietuvą sutikti su 1939 m. spalio 10 d. Sovietų Sąjungos primesta sutartimi ir ją pasirašyti.
„Šia sutartimi Lietuvai buvo garantuotas suverenitetas. Lietuva atgavo 6656 kvadratinių kilometrų teritoriją su Vilniumi ir Vilniaus kraštu. SSRS gavo teisę keturiose Lietuvos vietovėse dislokuoti Raudonosios armijos įgulas, iš viso 20 tūkst. karių. Taigi Lietuva atgavo istorinę sostinę, bet svetimos šalies karinių įgulų buvimas reiškė nepriklausomybės praradimo pradžią, ribojo savarankišką užsienio politiką. Neutralios valstybės statusas buvo prarastas“, - rašo A. Jakubčionis.
