Per praėjusias nesankcionuotas Kovo 11-osios eitynes greta plazdenančių Lietuvos trispalvių ir herbų sumirgėdavo ir kitų simbolių – stilizuotos tautinio jaunimo, vadinamųjų skinų, vėliavos, vėliavos su dvigubais juodais, baltai apvestais kryžiais raudoname fone (primenančiais Jogailos dvigubą kryžių), neofašistų šūkiai „White P...r“ (baltoji j...a) ir kitų.
Ar kartu su pronacišku įvaizdžiu pasidabinusiais asmenimis žengiantys neutralūs gyventojai patys to nesuprasdami nepritaria kraštutinės dešinės mąstymui, „Atgimimas“ šįkart klausia ne politikų ir politologų, o kitų sferų ekspertų.
Simboliai sustabarėję
Rinkodaros ir prekės ženklų žinovas, ISM dėstytojas Mindaugas Lapinskas daro prielaidą, kad nacistiniai ženklai turi kone daugiau turinio nei lietuviškieji. „Man tai primena „Žalgirio“ futbolo klubo rungtynes 1988 m., kai galėdavai būti arba tarp „Pietų IV“ sirgalių, arba eiti komjaunimo organizuojamoje eisenoje.
Dabar per Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją valdiškas diskursas man panašus į komjaunuolišką stilių: prezidentė pasako „medinę“ kalbą, tada visi masiškai turime padėkoti signatarams, kurių kaip žmonių nežinome, o geriausiu atveju – kaip stabus. Tuo metu eisenos pagrindinėmis gatvėmis yra spontaniškos, vykstančios čia ir dabar“, – palygino jis.
Į susidariusį vakuumą, rinkodarininko žodžiais, sėkmingai įsispraudžia „tautinis jaunimas“. „Bet tai nerodo jų simbolikos stiprumo – tai veikiau rodo lietuviškos priimtinos simbolikos skurdumą ir negebėjimą pateikti ją aktualiai. Ką mes galime pasakyti apie trispalvę be klišių ir banalybių? Ne kažin ką, su Vyčiu ir Gedimino stulpais galima prigalvoti daugiau variacijų, – kalbėjo specialistas. – Tuo metu pasižiūrėkime į dalį eitynių publikos. Jiems veržiasi lauk testosteronas: tikri „mačo“, tvirti, suręsti vyrai. Natūralu, kad jaunimėliui pasąmonėje tai gali pasirodyti kaip siekiamybė. Jie taip pat išsiskiria tvarka, rikiuote.“
Jis atkreipė dėmesį, kad amerikiečiai nesibaimina su savo vėliavos spalvomis pažaisti ir paeksperimentuoti. „Įsivaizduokite valstybinį himną repo stiliumi. Juk vertybė nuo to nepasikeistų. Žmonės perka „Nike“ ar „Virgin“ ne dėl logotipo, o dėl suteikiamo turinio“, – ieškojo analogijų M.Lapinskas.
O juk patriotizmui yra apsčiai alternatyvių terpių, teigia jis: „Kad dvidešimtmečiai turėtų patriotinės saviraiškos, tinka ir tas pats sportas. Rūta Meilutytė. Madų renginiai. Tereikia tai moderniai pateikti. Bet jeigu tokio amžiaus gyventojai padarytų kažką kitokio, juos atakuotų mažiau tolerantiški penkiasdešimtmečiai: švento daikto liesti negalima!“
Neatsikratome dviprasmybių
Tuo metu visuomenėje žinomas psichiatras Dainius Pūras po praėjusios pirmadienio patirties sako manantis, kad Lietuvos raida užstrigo nacionalinio išsivadavimo kelyje ir dėl to tampa rizikinga. „Bet juk Kovo 11-oji reiškė ne tik tai – tai buvo ėjimas į laisvę ir pasaulį. Užtat praėjusioje eisenoje buvo daug asmenų, politikų, kurie būtent ir gąsdina pasauliu, atvirumu, saviraiškos laisve, šitaip atmesdami Lietuvą kaip liberalią demokratiją. Aš jų nekaltinu, bet jie taikosi pasisavinti Kovo 11-osios šventę ir suabsoliutinti tautinės valstybės idėją. Tai yra pavojinga tendencija“, – kalbėjo D.Pūras.
Jis priminė praėjusių metų renginį, kai Kovo 11-oji buvo švenčiama atvirumo dvasia su šūkiu „visi skirtingi – visi lygūs“. „Pseudopatriotai siaurina Lietuvos laisvės idėją, o mus, matančius Lietuvą kaip stiprią valstybę be fobijų laisvame pasaulyje, ne visi suprato. Laimė, praėjusį pirmadienį skustagalvius nustelbė normalūs žmonės, bet pažiūrėkite, kokie ten dalyvavo politikai – man stovėti šalia tokių būtų gėda. Bjaurių šūkių nesigirdėjo, bet dviprasmybių netrūko ir eisena vis tiek išėjo kontroversiška. Kai mes teigiame, kad „vienybė težydi“, turime paklausti ir kokiu pagrindu: klausimas, apie kokią idėją Lietuva vienijasi, dar neatsakytas“, – teigė visuomenės psichikos sveikatos tyrinėtojas.
Vis dėlto D.Pūras mano, kad dvi skirtingos eisenos toje pačioje vietoje tą pačią dieną irgi nėra tinkamas kelias. „Gal galima tartis idėjiniams oponentams ir vienoje vietoje būti visokiems..? Dviejų Lietuvų būti negali“, – pridūrė jis.
Istorikai atsargūs
Lietuvoje nacistiniai ir sovietiniai simboliai draudžiami nuo 2008 m. Tuo metu šią savaitę Seimo posėdin pateiktas projektas, teikiantis išplėsti baudžiamąją atsakomybę už valstybės simbolių išniekinimą. Kaip aiškinama projekte, simbolių „niekinimas, dergimas, gretinimas su nusikaltimus žmonijai žyminčiais ženklais silpnina valstybės pamatus, įžeidžia tautos istoriją bei pasitarnauja istorinės neteisybės legitimavimui“. Priėmus įstatymą, grėstų atsakomybė už Gediminaičių stulpų ar dvigubo kryžiaus sumenkinimą.
Istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius atkreipė dėmesį, kad suplakus lietuvių vėliavos spalvas su kitokiais simboliais, išeina bjaurus kokteilis. „Bet aš nelabai įsivaizduoju teisinių priemonių, nes tai – nesibaigiantis procesas. Aš nuvažiuoju į Italiją ir vis tiek pamatau simbolių, kurie yra uždrausti. Matome šlykščiai rašančius ar besielgiančius žmones, bet dar nereiškia, kad juos reikia suvaržyti įstatymu: tiesiog nusigręži arba išjungi televizorių, ir tiek. Aš abejoju teisiniais instrumentais, ribojančiais tam tikrą istorinį požiūrį, abejoju baudžiamąja atsakomybe už sovietų ir nacių žmogžudysčių neigimą – tai yra veikiau sąžinės ir moralės reikalas“, – mano E.Aleksandravičius.
Savo ruožtu heraldikos žinovas istorikas Edmundas Rimša prisipažįsta liūdintis, kai kalbama apie simbolių draudimą. Štai dabar Tautinio jaunimo sąjungos pasitelktas trijų besisukančių liepsnelių ženklas tarpukariu buvo ateitininkų naudojamas simbolis. „Suprantu, kad komunistiniai simboliai draudžiami – tai yra ideologija, bet ką tuomet daryti su Austrijos herbu, kuriame irgi vaizduojamas kūjis ir pjautuvas, arba viešinčia ir savo vėliavą nešančia delegacija iš Kinijos..? Vokietijoje kai kurie nacistiniai ženklai yra draudžiami, o štai mūsų Seime sėdi Rolandas Paksas su nacistine vėliava, ir niekam tai absoliučiai nerūpi“, – pastebėjo jis.
Eksperto teigimu, vertinti vien simbolį neužtenka – būtina atidžiau pasižiūrėti į ženklą naudojančią organizaciją ir jos įstatus.
Aiškėja, kad būtina plačiau pasiaiškinti ir garsiau paklausti, ar Lietuvos valstybinės vėliavos neperima kraštutinių dešiniųjų monopolis – bendruomenė, nenusigręžianti ir neišsižadanti nacistinio įvaizdžio neslepiančių grupelių, kurios tik viešumoje maskuoja savo neapykantą, o užkulisiuose nebijo jos reikšti atvirai. Kol valstybės švenčių sambūriuose ir eitynėse šmėžuos dviprasmiški ženklai ir tūkstančiams žmonių jie nekels nemalonių asociacijų ir gėdos, tol laisvės minėjimo žinia ir idėja bus diskredituojama.
