Šv. Velykų istorija
„Velykos į Lietuvą atėjo kartu su krikščionybe. Tai Kristaus prisikėlimui iš numirusių paminėti skirta šventė, viena didžiausių ir seniausių Bažnyčios švenčių. Ji yra bažnytinių metų centras ir švenčiama pirmajį sekmadienį po pavasarinio mėnulio pilnaties, sekant Senojo įstatymo žydų Velykų šventės apvaikščiojimu“, – pasakojimą apie Velykų atsiradimą pradėjo pašnekovė. Ši šventė siekia apaštalų laikus, nes pirmieji krikščionys ją šventė kartu su žydais, tačiau teikė jai naują reikšmę. Kai žydai Velykų šventę minėjo išėjimą iš Egipto, aukodami ir valgydami avinėlį, vartodami neraugintą duoną, tai krikščionys Velykų šventę skyrė paminėti Kristaus prisikėlimui.
„Bet svarbu žinoti, kad krikščioniškosios Kristaus prisikėlimo dogmos persipynę su ikikrikščioniškosios pavasario šventės papročiais. Etnologų manymu, Velykos buvę viena didžiausių gamtos atgimimo ir žemės ūkio darbų pradėtuvių šventė, nuo kurios pradedami skaičiuoti nauji metai“, – paaiškino N. Marcinkevičienė.
Dar XVI a. daugelyje Europos tautų Naujieji metai buvo švenčiami būtent pavasarį ir daug kur jie prasidėdavo Velykomis. Yra žinoma, kad XVII a. pradžioje Vilniaus vaivada Leonas Sapiega, senajame Derečeno dvare prabangiai švęsdamas Velykas, įvairių valgių ir gėrimų skaičius specialiai parinko taip, kad jie atitiktų visus metų mėnesius, savaites, dienas ir net valandas. Vadinasi, Velykų šventėje tuomet irgi buvo minimi visi metai, teigė etnologė.
Ypatinga reikšmė vandeniui
„Ypatingų galių didžiosios pavasario šventės sakralumas kadaise teikė vandeniui. Manyta, kad tekantis Velykų ryto vanduo skaistina veidą, gydo odos skaudulius. Priešvelykinį šeštadienį vanduo pašventinamas ir bažnyčioje. Jo panaudojimo funkcija sietina su dvasinėmis, apsauginėmis sferomis. Juo pašventindavo velykinį stalą, namus, gyvulius. Lašelį švento vandens pildavo į šulinį. Dalį vandens išlaikydavo visus metus, naudojo ligoniams gydyti ar palengvinti jų mirtį, taip pat kaip apsaugą nuo piktųjų dvasių“, – apie vandens paskirtį Šv. Velykų tradicijose pasakojo N. Marcinkevičienė.
Katalikų bažnyčia nuo VIII a. vidurio įvedė ugnies šventinimo apeigas. Žmonės pašventintą, dar neužgesusią ugnį nešėsi į namus. Su ja apeidavo sodybą, trobas, laukus, bičių avilius, kad išvaikytų nelabąsias jėgas, kad savo gerą apsaugotų nuo perkūno, audrų, krušų ir kitų stichinių nelaimių. Šventinta ugnimi žmonės kūrė krosnis, kurioje gaminami šventiniai valgiai.
Magiška kiaušinio galia
Velykoms ypač daug gaminama apeiginių valgių. Tai kiauliena, kvietiniai pyragai, ragaišiai,sūris, sviestas... Svarbiausias ir apeigiškiausias velykinių vaišių valgis (ir ne tik valgis) – dažyti, marginti kiaušiniai. Tai pilnatvės, gėrio, derlumo simbolis. Tikėta magiška marginto kiaušinio galia.
„Tradicinis kiaušinių dažymas buvo ir yra natūraliais, dažniausiai augaliniais dažais. Dažoma svogūnų lukštais, šieno pakratais, beržo vantos lapais, kerpėmis, samanomis, medžių žievėmis. Natūraliais dažais nudažytų kiaušinių spalvos neryškios, prislopintos, švelnių, subtilių tonų“, – pasakojo etnologė.
Pasak jos, pagrindinė marginimo technika – skutinėjimas, išrašymas pašildytu vašku, o margučių raštų pobūdį nulėmė apvali, aptaki jų forma, marginimo įrankiai bei puošimo būdai. Skutinėti margučiai pasižymi grakščia, lengva piešimo linija, raštas labiau susmulkinamas, susideda iš grafiškų, kampuotų linijų. Rašytinių margučių raštas aptakus, dažniausiai abstrakčių geometrinių linijų, rūtelių ar kitų smarkiai geometrizuotų realiosios gamtos motyvų nulemtas.
Lietuviškus margučius daugiausiai puošė geometriniais (taškai, rombai, trikampiai, danteliai, kryputės, lankeliai) ir augaliniai (eglutės, gėlės žierdai su lapeliais, ypač rūtos ir kt.) motyvais, įvairiausiomis jų kompozicijomis.
„Dėl savo stebuklinių galių Velykų kiaušinis plačiai naudojamas velykiniame apeigyne. Labiausiai brangintas dovanotas kiaušinis. Kiaušiniautojai būdavo laukiami, nes tikėta, kad kuo daugiau vaikų aplankys namus, tuo namai bus laimingesni, vištos bus dėslesnės“, – senovės lietuvių papročius ir tradicijas aiškino Lietuvių liaudies kultūros centro darbuotoja.
Ji taip pat paminėjo, kad vaikams margučius dovanoja mitinė būtybė Velykė. Pirmasis padovanotas, Velykės atneštas kiaušinis buvo ypatingai vertinamas, stengiamasi jį išlaikyti kuo ilgiau sveiką, kad sektųsi aptikti daug laukinių paukščių kiaušinių ir būti sveikam visus metus. Kalbant apie augalus, per Velykas buvo garbinamas augalas, ypatingai visažalis, kaip eglė ar kadagys.
„Žinomas paprotys virš stalo kabinti mažą eglutę ar kadagį, apkabinėtus dažytais kiaušinių lukštais. Eglės šakelėmis kaišė visas namų kertes, ypatingai palanges. Šis paprotys ilgiausiai išsilaikė Vilniaus apylinkėse“, – aiškino moteris.
Buvo tikima, kad eglės galėjo reikšti vėlių lankymąsi savo namuose. Eglė dažnai laikoma mirties ženklu, tuo labiau kad dėl pavasario didžiosios šventės pavadinimo yra nedrąsių pasamprotavimų, kad jis kilęs iš žodžio vėlė ir tai daugiausia grindžiama ši laikotarpio papročiais, susijusiais su mirusiųjų artimųjų garbinimu, tikėjimais, kad šią dieną vėlės sugrįžta į savo parapijų bažnyčias, koplyčias...
Šv. Velykos šiandien
„Nutrūkus natūraliam kalendorinių papročių perteikimo būdui, kai tėvai, bendruomenė perduoda savo patirtį vaikams, globalizacija ir visi kiti objektyvūs procesai lėmė, kad šiandien lietuviai laikosi maždaug 10 procentų XX a. pirmojoje pusėje praktikuotų velykinio laikotarpio papročių“, – teigė liaudies kultūros centro specialistė. Ji taip pat teigė, kad prakalbus apie šventės svarbą, dažnas lietuvis pasako, kad jam Velykos svarbi šventė, bet dauguma jaunų žmonių iš tikrųjų šios didžiosios pavasario šventės prasmių jau nesuvokia.
„Visas šventimas „suvedamas” į sočias vaišes (pamirštant, kad Velykos turi savo valgymo, patiekalų tradiciją) ir svečiavimosi, pramogavimo tradiciją… Pamiršti ar net laikomi neetiškais kiaušiniavimo, lalavimo papročiai. Ne tik vis rečiau dažomi, marginami kiaušiniai, o vis dažniau atsiperkama šokoladiniais zuikučiais, kiaušiniais-siurprizais, pamirštama, kad Velykos pati tikroji proga pasveikinti savo krikšto vaikus“, – priekaištų šiuolaikiniams papročius pamiršusiems lietuviams negailėjo etnologė. Pasak jos, užmiršti supimosi, laistymosi vandeniu, pliekimo želdinto berželio šakomis papročiai.
Patarimai šventiniam stalui
Paklausta, ko palinkėtų nepamiršti mūsų skaitytojams, N. Marcinkevičienė paminėjo, kad palinkėtų mamytėms ir močiutėms nepamiršti, o gal atrasti, paprotį grįžtančių sparnuočių garbei ir iš pyraginės tešlos likučių iškepti „paukščiukus”, vadinamus „varnelėmis”, „špokiukais”, „pempėmis” ir pan.
„Būtų gražu ir prasminga šventinį stalą papuošti per žiemą išsilaikiusia žaluma, kas lemia gerą žiemkenčių augimą. Vilniaus krašto gyventojai mėgę savo namus puošti žaluma. Viduryje stalo dėjo želdintų avižų ar miežių dubenį. Į tokią žalumą tinka įdėti gražiausius margučius, tešlinį, sviestinį ar alebastrinį „avinėlį”, kaip aukos ir prisikėlimo ženklą... Prisiminkime, kad velykinis valgymas pradedamas nuo dažyto kiaušinio. Jis nedaužomas nei peiliu, nei į stalą, o tiesiog kiaušinis į kiaušinį. Dažniausiai jis padalijamas į tiek dalių kiek yra šeimoje narių. Sakoma, jei paklydęs prisiminsi su kuo dalijaisi velykiniu kiaušiniu – atrasi kelią“, – gražių žodžių negailėjo Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotoja.
