Ne visada aišku, ko reikalaujama
Pasak G. Mažeikio, abi grupės vadovaujasi tautos vienybės šūkiu arba net mitu.
„Šita tautos vienybės idėja mums trukdo suprasti, kad esame įvairovė, kad esame skirtingi ir kad reikia susitarti. Mes turėtume šnekėti vieni su kitais, išsakyti sąlygas ir reikalavimus. O dabar abi pusės kovoja už tautos vienybę ir nori laimėti“, – kalbėjo filosofas.
Anot jo, problema pakankamai didelė, nes ne visada net aišku, ko kai kurios pusės reikalauja.
„Sausio 13-ąją mes aikštėje matėme, vadinkime, tuos, kurie yra artimesni konservatorių partijai ir kurie kovotų už tautą, tiktai vieni yra, kaip įsivaizduoja, tautos elitas, kiti tautos atstumtieji. Ir vieni, ir kiti kovoja už tautos vienybę, kai dar yra žmonių, kurie norėtų kovoti ne už tautą, o už pilietines laisves, o treti už socialinę gerovę ir sumažinti išnaudojimo mastą. Tų grupių skirtumai yra pakankamai dideli“, – aiškino G. Mažeikis.
„Vis dėlto yra dar viena grėsmė, apie kurią primena daugelis analitikų. Šiuo metu matome labai didelę Rusijos ekspansiją, kuri tiesiog siekia destabilizuoti padėtį Baltijos šalyse ir Ukrainoje ir tam naudojasi įvairiomis grupėmis, net jei jos būtų nacionalistinės“, – pridūrė jis.
Sausio 13-osios minėjime pasigedo valdančiųjų šalininkų
G. Mažeikio vertinimu, intriga dėl to, kas įvyks Vasario 16-ąją, kol kas labai didelė.
„Visos dienos yra truputį skirtingos, nes turi skirtingą simbolinę reikšmę, todėl vienų mitingų mes neatsimename arba jie labai greitai palieka mus, o kiti ilgai atsimenami ir diskutuojami. Sausio 13-osios įvykiai neabejotinai bus diskutuojami, tai yra dėmė arba, jei norite, degutas medaus statinėje. Vasario 16-osios intriga taip pat gali būti labai didelė ir būtų gerai, kad vietoje to, kad susidurtų skirtingos grupuotės Gedimino prospekte ar prie Seimo, iki to laiko jos įvairiose televizijos forumuose ar diskusijose išsakytų savo pozicijas ir pasišnekėtų. Ypač šių grupių lyderiai“, – sakė profesorius.
Be kalbėjimosi, jo teigimu, yra dar ir kita strategija. „Vienas dalykas yra kalbėtis su tais, su kuriais yra įmanoma. Žinoma, gali būti ir tokia situacija, išoriškai ar viduje sukurta, kad neįmanoma kalbėtis. Mes matome, kad žurnalistai yra ujami, reikalaujama, kad jie nešdintųsi. Tokiu atveju mes galime paklausti ir kitų dalykų.
Štai Seime mes matome laimėjusias partijos, kurios subūrė koaliciją. Kur jų šalininkai? Nebūtina visą laiką kviesti policiją ar kažkokias galios įstaigas. Kiekviena grupė turi parodyti, kad ji turi savo šalininkų, ypač simbolinėmis datomis. Tai kur buvo kiti konservatorių, liberalų šalininkai ar Laisvės partijos šalininkai Sausio 13-ąją. Jie gi laimėjo, jie surengė šitą šventę, o atėjo visi kiti ir juos nušvilpė. Ką jų rinkėjai veikė?“ – klausė G. Mažeikis.
„Tai reiškia, kad politinės partijos neužsiima savo rinkėjų mobilizacija, nebendraarbiauja su jais, nemano, kad šitos valstybinės šventės yra svarbios arba įsivaizduoja, kad tai [skirta] tik elitui pažymėti ir pasirodyti, o štai prieš juos kovojančios grupės, nesvarbu, kas juos dabar remia ir kokiais tikslais, ateina, švilpia.
Juk buvo be galo svarbu parodyti, kad yra ir kiti piliečiai. Tuo tarpu per paskutinius „Šeimų maršo“ mitingus mes matome, kad kitos grupės beveik nedalyvauja, o jeigu kur nors ir dalyvauja, tai dalyvavo arba „Kaunas pride“, arba labai seniai, kai dar Andrius Tapinas organizavo piliečius palaikyti Baltarusijos „Laisvės keliui“, – pastebėjo pašnekovas.
Nausėdos prašymas įtampos nesumažintų
Jis teigė nemanantis, kad įtampą padėtų sumažinti prezidento Gitano Nausėdos kreipimasis ar prašymas.
„Jokiu būdu nepadėtų, atmenant tai, kad prezidentas anaiptol nėra visos tautos lyderis, turint omenyje, kad kitos grupės į jį žiūri labai kritiškai. Ir tai nereiškia, kad tie, kurie nesikalba su žurnalistais, puls ir tuoj pat palaikys prezidentą. Prezidentas naiviai galvoja, kad visi šitie šeimų maršai visą laiką palaikys jį. Kai tik pasikeis situacija, jie tikrai atras kitą stipresnį lyderį“, – mano G. Mažeikis.
Jo nuomone, didelių konfliktų minint Vasario 16-ąją nekils, jei daugiau piliečių grupių draugiškai nusiteikę išeitų į gatves.
„Tada mes pamatytume, kad taip vadinamų maršistų kiekis tikrai nėra labai didelis. Arba jų įtaka nėra labai smarki. Dabar mes matome tik vieną paveikslą: konservatorių, arba tautininkų plačiausia prasme, elitas sėdi atsiskyręs nuo kitos minios, kuri šaukia, švilpia, kaukia. Ir tai labai blogas vaizdas“, – laidoje „Delfi diena“ kalbėjo profesorius.
