„Jei biurui pavyktų ištirti šį atvejį, rasti kaltuosius, galbūt nuteisti tuos asmenis, kurie politinėje vertikalėje yra pakankamai aukštai, ir tarsi pademonstruoti, kad nauji kaltinimai nebebus tiesiog pamiršti, tuomet tai galėtų būti žingsnis apsivalymo link net ministrui pasitraukus. Bet, jei tai bus užglaistyta, Ukraina pralaimės“, – mano politologas.
– Pone Kojala, valstybių lyderiai, Kijeve reziduojantys Europos Sąjungos, JAV, Kanados ambasadoriai paskelbė Aivarą Abromavičių palaikantį pareiškimą. Nemažai įvairių nuomonių yra ir socialiniuose tinkluose. O, pavyzdžiui, Rimvydas Valatka sako, kad ir mums reikėtų tokių ministrų, kurie atsisako būti korupcijos širma. Ar pritariate, kad šis atsistatydinimas sulaukė tikrai labai daug dėmesio?
– Be jokių abejonių. Tai turbūt ir parodo, kad A. Abromavičius buvo ta politinė figūra, kuri tam tikra prasme įprasmino Maidano tikslus iš esmės pakeisti Ukrainos ekonominę ir politinę sistemą. Jau 2004 m. per Oranžinę revoliuciją buvo vilčių, kad Ukraina apsivalys, bet jos nepasiteisino, nes korupcinės schemos, oligarchų įtaka, neteisėti politikų ryšiai bei spaudimo priemonės ir toliau liko galioti.
Maidanas tarsi metė iššūkį šiai sistemai ir A. Abromavičius, kaip žmogus, atvykstantis iš šalies, neturintis tiesioginių sąsajų su korupcinėmis schemomis, galbūt net nejaučiantis tų oligarchų, kurie dominuoja atskiruose regionuose, spaudimo, turėjo būti sėkmės istorija. Tad jo pasitraukimas rodo, kad reformos, deja, nevyksta arba nepavyksta.
– Ar tai, kad Ukrainos prezidentas sako, jog A. Abromavičius turi likti poste ir tęsti reformas, o Antikorupcinis biuras tiria pateiktus faktus, dar gali ką nors pakeisti ir kaip nors A. Abromavičių grąžinti į postą?
– Manyčiau, kad ministras priėmė sprendimą ir, ko gero, jo nebeatšauks. Teoriškai tokia galimybė yra, prezidentas gali įkalbėti tęsti darbus, bet, matyt, tai atspindi fundamentalias Ukrainos politinės sistemos problemas. Kartu tai atskleidžia, kad Maidano koalicija, t. y. naujasis politinis elitas, kuris tarsi turi vesti Ukrainą į Europą, taip pat yra susiskaldęs. Juk matome, kad spaudimas ministrui atėjo iš vieno artimiausių prezidento bendražygių partijoje I. Kononenkos. Tai galiausiai privertė A. Abromavičių pasitraukti, nors pats prezidentas jį ir palaiko.
Akivaizdu, kad prezidento ir vyriausybės santykiai taip pat yra pakrikę, o tai trukdo įgyvendinti reformas. Taip pat akivaizdu, kad kol kas tų reformų rezultatų nematome, nors Ukrainai, po Maidano siekiančiai pakeisti savo politinę struktūrą, tai tiesiog būtina.
– Nors pasaulis džiaugiasi, esą toks atsistatydinimas rodo, kad kai kurie ministrai netoleruoja korupcijos, vis dėlto Ukrainos ekonomikai ir politikai po šito atsistatydinimo geriau nebus?
– Be abejo, tai – prarastas savo srities profesionalas, žmogus, kuris neturėjo korupcinių ryšių ir galėjo pakeisti vieną iš svarbiausių sričių – ekonominę sistemą, įskaitant ir energetinių struktūrų panaudojimą, ir naujų vadovų paskyrimą į strategiškai svarbias pareigybes.
Kita vertus, tai bus vienas iš išbandymų naujai Ukrainos sistemai ir naujoms struktūroms, pavyzdžiui, Antikorupcijos biurui – visiškai naujam dariniui, kuris turi simbolizuoti apsivalymo procesą. Jeigu biurui pavyktų ištirti šį atvejį, rasti kaltuosius, galbūt nuteisti tuos asmenis, kurie politinėje vertikalėje yra pakankamai aukštai, ir tarsi pademonstruoti, kad nauji kaltinimai nebebus tiesiog pamiršti, tuomet tai galėtų būti žingsnis apsivalymo link net ministrui pasitraukus. Bet, jei tai bus užglaistyta, Ukraina pralaimės.
