Pokalbis vyko Europos Tarybos kavinukėje. Jauna moteris atrodė pavargusi po eilės susitikimų Briuselyje ir Strasbūre, kur svarbūs Europos pareigūnai klausėsi jos istorijos ir diplomatiškai reiškė užuojautą.
Pavargusi, bet nepasiduodanti, Vira pradėjo pokalbį nuo nuoširdžios padėkos Lietuvai ir mūsų Prezidentei – už jos visuomet drąsią ir neįvyniotą į vatą poziciją Rusijos Federacijos atžvilgiu, o ypač už jos didžiulį indėlį atveriant Vakarams akis apie Putino režimo grėsmę. Vira apgailestauja, kad nepaisant Dalios Grybauskaitės ir kitų Lietuvos pareigūnų pastangų ne visi Vakaruose supranta, kad kritus Ukrainai – kris ir Europa.
O Ukrainai sunku, ginklų trūksta, korumpuotas ir biurokratinis valstybės valdymo mechanizmas be aktyvios intervencijos iš Vakarų kinta lėtai, didžiulė valstybė nėra pajėgi kariauti nekonvencinio karo. Ukrainai labai reikia pagalbos – ginklais ir amunicija, įranga, vaistais. Pradėti karą konvenciniu būdu pavėluota, ir dabar atviri veiksmai su tuo, ką turi Ukraina, beviltiški. Rusija pastaraisiais metais karinį biudžetą išaugino didesnį nei visas Ukrainos biudžetas, todėl jie puikiai pasiruošė puolimui.
Ukrainos karių ir savanorių grobimas, kankinimas, žudymas ukrainiečiams jau tapo kasdienybe. Rusijos kalėjimuose be Nadios slapčia laikomi dar 300 žmonių – Vira tikina, kad jos šaltinis absoliučiai patikimas, nes yra artimiausias Putino parankinis. Todėl Nadios išlaisvinimas galėtų tapti lūžiu – Rusija turėtų pripažinti, kad vyksta karas ir tuomet pagal karo taisykles apsikeisti belaisviais, arba – jei jau nekariauja – grąžinti žmones namo.
Rusijos Federacijos propagandos mašina keičia kaltinimus Nadiai, traukdama vis naujus variantus kaip triušius iš fokusininko skrybėlės. Daugeliui žmonių jau neaišku nuo ko ir kaip viskas prasidėjo, kaip Nadia pakliuvo į įvykių sūkurį, tad Vira sutinka sudėlioti visus taškus – nuo pat pradžių.
Pradžia
Dar tada kai baigėsi Maidanas, mes su seserimi prieš Prezidento rinkimus keliavome po Rytų Ukrainą – Kramatorską, Artiomovską, Slavianską. Tiesiog bendravome su žmonėmis, ukrainečių kalba, jie mums ukrainietiškai atsakinėjo. Mes nesyk važiavome ir pas vaikinus, kurie stovėjo barikadose – už Novorusiją. Jie labai norėjo bendrauti, bet jų vyresnieji draudė su mumis kalbėtis. Vyresnieji visuomet buvo ginkluoti, su racijomis, kalbėjo su ryškiu rusišku akcentu. Jie visiems pasakojo, kad štai dvi ukrainietės merginos čia klausinėja provokacinių klausimų, mus grasino uždaryti į rūsį.
Taigi, jau tuomet buvo aišku kas tai per „sukilėliai“. Jie save vadino antimaidanu – ir, aišku, buvo nepanašūs į Maidaną, nes ten žmonės buvo neginkluoti, o šie – apginkluoti. Kalbėjo, kad jie prieš valdžią, prie oligarchus.
Nepaisant vyresniųjų trukdymo, mes visgi labai draugiškai su šiais vaikinais pabendravome, išsikalbėjome – netgi tekėti už jų kvietė, vynu vaišino, nes tuo metu buvo Velykos, o tai labai svarbi šventė Ukrainoje.
O už savaitės prie Kramatorsko pirmąsyk buvo pralietas kraujas. Numuštas lėktuvas.
Nadiya paskambino į blokpostą, separatistams, su kuriais tuomet kalbėjome, klausdama „Kodėl?“. Jie žinojo, kad Nadia karė, taigi, kalbėjo su ja kaip saviške. Vaikinai pasakė – tai ne mes, mes patys čia verkiame. Kažkas iš toliau tai padarė. Lygiai kaip Maidane – reikėjo pralieti pirmą kraują, kažką sušaudyti, kad pradėti didelį konfliktą.
Karas
Toliau prasidėjo karas.
Nadia jau dešimt metų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karė, dabar jai 33 metai, ji turi karininko laipsnį. 2003 ir 2004 metais 6 mėnesius ji tarnavo taikos misijose Irake. Po to ji gavo karo pilotės išsilavinimą.
Daugelis karių ir civilių piktinosi, kodėl vyresnybė armijai neduoda įsakymo gintis. „Ar mes lauksime, kol atims Rytus, kaip atėmė Krymą?“ klausinėjo žmonės. Todėl tiek daug žmonių kaip savanoriai išvažiavo į Ukrainos Rytus. Tarp jų buvo ir Nadia.
Nadia kaip savanorė-pėstininkė Rytuose buvo du kartus buvo po savaitę. (Ukrainiečiai kas savaitę grąžindavo karius namo, kad jie nepriprastų prie karo siaubo, neprarastų žmogiškumo. Separatistų niekas nepakeičia, jie nesiilsi, todėl atbukimas ir žiaurumas yra sunkiai suvokiamo lygio.)
Antros savaitės pabaigoje – jai jau reikėjo grįžti į tarnybą – aš atvažiavau jos pasiimti savo mažu kinišku automobiliuku, panašiu į MiniCooperį.
Sudėjome visus jos daiktus, dokumentus, tačiau staiga prasidėjo mūšis. Tai buvo 2014-ųjų birželio 16. 5 val ryto jai paskambino Krašto apsaugos ministerijai pavaldaus bataliono vadas, numeris 0624, ir paprašė pagalbos. Nadia išvažiavo kartu su manimi – manęs paprašė pervežti sužeistuosius iki greitosios pagalbos automobilio, nes šis bijojo važiuoti prie ugnies linijos. Kol aš dusyk suvažinėjau – nes mašina mažytė, daug žmonių nepriguldysi – Nadia jau dalyvavo mūšyje ir buvo paimta į nelaisvę.
Pagrobimas
Kremliui reikėjo ant ko nors suversti kaltę – žuvo žurnalistai, taigi, reikia rasti, kas juos nušovė. Tačiau mes viską detaliai nustatėme – nes kartu su Nadia paimti į nelaisvę kariai grįžo, ir mes minučių tikslumu žinome kas įvyko. Nadia jau daugiau nei valandą sėdėjo rūsyje, kai Rusijos žurnalistai Korneliukas ir Vološinas buvo Luhansko pakraštyje, 8 km atstumu nuo miesto, ugnies linijoje, kur filmavo reportažus. Tarp Nadios pagrobimo ir jų žuvimo yra valandos ir 15 minučių skirtumas. Nadia su bendražygiais Luhansko viduryje rūsyje, o žurnalistai už miesto žūsta.
Klausimas Rusijai – vien dėl to, kad įrodyti, kad ukropai galvažudžiai, Jūs metate į ugnies liniją taip vadinamus žurnalistus, žinodami, kad jie žus? Juk ugnies linijoje būtų žuvę bet kokie žurnalistai – ar tai būtų rusų, ar ukrainiečių, ar amerikiečių.
Tačiau rusams reikėjo parodomojo teismo – nuraminti savo piliečius, štai, mus nuskriaudė – ir mes iškart jiems per rankas. Išsirinko auka Nadią, nes žinojo, kas ji tokia – karininkė, galbūt snaiperė, didelė tarnybos ginkluotosiose pajėgose patirtis. Be to – moteris, lengviau paveikti.
Bet Putinui nepasisekė su Nadia – ji nepalūžta.
Belaisviai
Nadia buvo sužeista į ranką, kulka išėjo kiaurai, todėl tai nesukėlė pavojaus gyvybei. Nelaisvėje ją mušė – taip, kad nukirto trišakį veido nervą, todėl jos kairė veido pusė apmirusi, nejautri. Tai normalu. Luhanske iš mūšio grįžę kariai išleidžia negatyvą daužydami belaisvius.
Aš pati pakliuvau į nelaisvę už pusantros savaitės, kai ieškojau Nadios. Palaikiau ryšį su separatistais. Likau tuomet mūšyje, kai buvo pagrobta Nadia, ir kai pamačiau didžiulius sprogimus, buvau praradusi viltį, kad kas nors liko gyvas. Tai buvo pati ilgiausia ir baisiausia mano gyvenimo naktis.
Tačiau 11 val ryto staiga pamačiau, kad visi trys Nadios mobilūs telefonai yra pasiekiami, aš puoliau jais skambinti. Vienu atsiliepė vyras – ėmė grasinti išpjausiąs mūsų šeimą, kaltinti, ko atsivilkome į jų žemes. Išlikau rami ir pasiūliau keistis belaisviais, „jūsiškius į mūsiškius“. Jis sutiko. Pradėjome dirbti ties apsikeitimu.
Aš kreipiausi į pačius įvairiausius žmones pagalbos – oligarchus ir pareigūnus, daugelis patys siūlė pagalbą, savo iniciatyva skambino separatistams. Turbūt tada jie dar nesuprato kokia auksinė žuvelė jų rankose, o tie skambučiai... Turbūt tai mano kaltė, kad jie suprato, kokia ji vertinga.
Nadia jau buvo Voroneže, o aš vis dar tikėjausi, kad ji Luhanske. Nuvažiavau ten susitarusi susitikti su Vladimiru Gromovu, kuris save vadino Luhansko liaudies respublikos kontržvalgybos vadu.
Tačiau jis buvo Maskvoje. Aš nepasirodžiau įtartina, ir man leido išvykti. Bet kai grįžau po savaitės, jo reikėjo palaukti apie dvi valandas, ėmiau kelti įtarimų – patikrino mano pasą, aptiko, kad esu iš Kijevo, ir mane įmetė į rūsį. Nenoriu įžeisti žmonių, kurie rimtai buvo nelaisvėje. Aš buvau tik parą ir man padėjo pabėgti, tas pats Gromovas. Mane tiesiog pasodino į rūsį, įmetė į kamerą su vyrais, kuriems demonstratyviai išdalino prezervatyvus, kad gerai pasilinksmintų. Aš įtariau, kad tai bus psichologinis spaudimas – bet tikėjausi, kad nieko nepadarys.
Dar prieš metus man būtų baisu – kaip Jums baisu manęs klausantis – bet dabar man tai normalu. Aš pripratau prie smurto. Kai mačiau savo akimis ant laidų kybančius desantininkų kūnus. Nadios bendražygių, draugų, kūnai irsta ir nukrenta rankos ir kojos. Kaip iš žemės kyšo rankos, kurios buvo nupjautos.
Išėjusi laisvėn sulaukiau advokato iš Voronežo skambučio – jis pasakė, kad Nadia ten. Kreipėmės į Ukrainos URM.
Bylos
Taigi, Drimanovas Dmitrijus Sergejevičius, tardytojas, kuris Nadią gavo su maišu ant galvos ir antrankiais, pareiškia pasauliui, kad ji pati perėjo sieną. Aišku, atrodo prastai. Tad sumąsto trečią bylą. Suranda popą Mareckij, šventą tėvelį, kuris tiesiai į kamerą – beje, YouTube yra šis filmukas – pasakoja, kaip Nadežda Savčenko žiauriai tardė belaisvius, tarp jų ir jį, 2014 metų kovo 25 dieną.
Šio liudijimo visai netrikdė faktas, kad Nadia tuo metu apskritai dar nebuvo Rytuose. Mobilaus telefono išklotinės tyrimas nustatė, kad Nadia buvo Kijeve, nes tą dieną mes su ja kartu balavome Prezidento rinkimuose. Sąrašuose Nadia yra, biuletenio gavimą patvirtino parašu. Rusijos Federacija leidžia sau daryti tokias apmaudžias klaidas.
Žmonės
Bylos griūva, žmonės mato, kad viskas ne taip, kaip piešia Rusija. O tai svarbiausia. Supratau, kad visi politikai absoliučiai priklausomi nuo žmonių nuomonės. Visuomenės nuomonė yra reitingai, už reitingus kovojama bet kokiomis priemonėmis. Jie mėgina ja manipuliuoti propagandos pavidalu, kiekvienas valdžion išrinktas apsistato bent vienu, o dažnai ir keliais žiniasklaidos kanalais, kurie transliuoja užsakytą informaciją. Bet tiesa prasprūsta, žmonės ima galvoti savo galvą, priešpastato faktus.
Visuomenės nuomonė pasisuka kita kryptimi, ir politikams tenka tada jau bėgti žmonėms iš paskos. Štai tada tenka tapti liaudies tarnu, pradėti tarnauti visuomenei.
Dabar daugelis rusų Nadiai rašo laiškus – ir ji jiems atsako. Žmonės mato, kad jos laiškuose nėra jokios neapykantos, rasizmo, viskas gerai. Tada jie viešina socialiniuose tinkluose Nadios laiškus, su padėka, kad ji padėjo suvokti kaip meluoja jų televizija.
Be to, prancūzas, kuris sukūrė filmą apie Maidaną, užfiksavo kadrus, kur Nadia mėgina nuraminti radikaliai nusiteikusius jaunuolius Hruševskio gatvėje. Dabar šie kadrai YouTube. Ji stabdo supykusius protestuotojus, kad šie nemėtytų akmenų į septyniolikmečių jaunuolių kordoną. Tikrasis Berkutas juk stovi už 500 metrų ir šaudė – akmenys jų nepasieks, o minios pykčiui išstatyta vidaus pajėgų naujokų, visai dar vaikų eilė.
Be abejo, protestuotojai įsiutę, Nadia pati gauna mušti, galiausiai vienas iš karių ją dengia savo antiriaušiniu skydu nuo į ją pataikančių akmenų.
Ji nenorėjo kraujo praliejimo. Miniai kaltinant, kad ji Janukovyčiaus agentė, Nadia juokavo – taip taip, tikrai agentė, iš Troješčinos. Troješčina yra neprestižinis, prastas Kijevo rajonas, kur mes gyvename.
Tai net šiuos vaizdus prieš ją buvo mėginama panaudoti – esą ji gynė Berkutą, diskredituoti ją ukrainiečių akyse.
Kalėjimas
Per daugiau nei dešimt mėnesių mačiausi su Nadia penkis kartus. Visus kartus arba šalia sėdi pašalinis žmogus, ar kalbamės per stiklo sieną telefonu. Mums draudžia kalbėtis ukrainietiškai, bet mes vis tiek kalbam. Todėl nuolat sėdi vertėjas ir viską kalėjimo prižiūrėtojams verčia.
Nadia laikėsi bado streiko 83 dienas. Ji karė. Nors dabar ji parlamento narė, ir turi diplomatinę neliečiamybę, bet pirmiausia ji karė. Bado streiku ji kovojo – prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, prieš savo pagrobimą ir sufabrikuotas bylas. Ji kovoja ne tik už save – dar trys šimtai ukrainiečių yra pagrobti Rusijos teritorijoje. Man tai tiksliai žinoma, iš gero Putino draugo, kuris dabar imituoja belasivių išlaisvinimą.
Nadia 40 dienų apskritai negavo jokio maisto – tik gėrė vandenį iš čiaupo. Jai draudė pirkti kalėjimo parduotuvėje mineralinį vandenį. Jokios arbatos, kavos, maisto. Sutirštėjo kraujas, prasidėjo deguonies ir maisto medžiagų trūkumas vidaus organuose, nes sutriko kraujotaka. Jai prasidėjo hipotermija, nuolat krėtė šaltis, traukuliai – nes nuo bado ėmė sulipti skrandžio sienelės ir virškinamasis traktas.
Tuomet jai pradėjo leisti gliukozę ir aminorūgštis. Nuo 41 iki 83 dienos tai vyko – o po to venos buvo tiek subadytos (jai neįstatė kateterio), kad prasidėjo alergija, venos pasislėpė ir buvo nebeįmanoma jų surasti ir suleisti ką nors. Jai ėmė duoti geriamą šių medžiagų mišinį ir labai stengėsi pamaitinti kietu maistu.
Kalėjimo prižiūrėtojai, jei ji imtų valgyti kietą maistą, galėtų ją išrašyti iš ligoninės ir nusimesti atsakomybę. Kokį siaubingą poveikį padarytų kietas maistas tiek badavusio žmogaus organizmui – jiems juk nesvarbu.
Bet Nadia elgėsi neįtikėtinai įžvalgiai ir atsisakė maisto, gynėsi nuo bandymų ją sunaikinti ir visiškai sugriauti jos sveikatą. Ji naudojo tik tą kalorijų minimumą, kurio užtektų, kad ji pajėgtų apsilankyti teisme. Teismas turėjo vykti balandžio 13 dieną, bet buvo perkeltas į balandžio 17, šiandieną, dabar laukiu advokato žinios, ar jis nebuvo perkeltas darsyk. Juk jiems nėra ko pateikti, įrodymų jie neturi.
Nadios sveikata nukentėjo greičiausiai nepataisomai. Sutriko hormonų pusiausvyra ir ši kova Nadiai kainavo motinystę. Galbūt labai rimtas gydymas, jei jis būtų suteiktas artimiausiu metu, ką nors pakeistų, nors jokių garantijų nėra.
Tačiau ji karė, pilotė, ir ji nesiskundžia sveikata, nes ji nori skraidyti. Tai jai labai svarbu. O pilotas negali būti sugriuvusia sveikata, todėl ji daug ko neprisipažįsta.
Pavyzdžiui, kalėjime ji persirgo, pravaikščiojo plaučių uždegimą. Jai buvo trišakio nervo uždegimas, ausų uždegimas. Jos ilgai negydė.
Nadia tikisi, kad teismas nutrauks bylą dėl įrodymų trūkumo. Advokatai skeptiškai vertina tokią galimybę. Bet Nadia tiki. Kitaip ji vėl pradės badauti, gerdama vien vandenį.
Aš turiu idėją – pakliūti pas Vladimirą Putiną. Turiu ką jam pasakyti, jis tik žmogus ir pas jį taip pat galima pateikti. Stiprus žmogus turi sugebėti pripažinti klaidą. Jei ne jis, tai jo tarnybos suklydo. Jis turi prisiimti atsakomybę ir paleisti Nadią. Juolab Minsko susitarime yra aiškiai įvardinta – visi turi būti paleisti. Ukraina savo įsipareigojimą įvykdė, Rusija – ne.
Sankcijos
Atviras karas neišspręstų nieko, rusai gautų puikią progą išnaikinti Krymo totorius ir Rytų ukrainiečius. Gynyba jau pavėluota, todėl tereikia sustabdyti invaziją, o pagrindinių rezultatų galima pasiekti tvirtomis ir praktiškai veikiančiomis griežtomis sankcijomis.
Veikiančiomis – nes ką tik paaiškėjo, kad po Europą keliauja kai kurie asmenys iš juodojo sąrašo, tai koks čia poveikis? Nereikia vaidinti sankcijų, reikia jų laikytis. Tai daryti nuosekliai, ir kokia bebūtų didelė valstybė, su resursais ir ištekliais, ji neatlaikys ir turės pati atsitraukti.
Putinas supranta tik jėgą – todėl jį sustabdyti būtina, neleidžiant jam plėstis į išorę, sustabdant jo režimą iš vidaus. Mes ne prieš rusus, mes prieš Putino režimą, kurį reikia sustabdyti konkrečiomis, griežtomis, be išlygų taikomomis sankcijomis.
Kitaip gausime sovietinį pasaulį. Iš pirmų lūpų žinau, kad Rusijoje jau sodinami į kalėjimą žmonės už informacijos iš laisvojo pasaulio pasidalijimą „Facebooke“ ar Twitteryje. Ten sugrįžo tas tikrasis sovietinis laikmetis – jei emigravę iš Sovietų Sąjungos vyresnio amžiaus žmonės dar pamena, kaip ten viskas buvo – tai dabar jau vėl taip yra. Rusijoje yra Sovietų Sąjunga, režimas grįžo.