„Iš tiesų, šaltąjį karą gal, sakyčiau, primena. Aišku, reikia atsargiai naudoti tokias metaforas, nes įvykiai būna istoriškai unikalūs patys sau. Bet taip, sunku turbūt būtų atrasti istorinį laikotarpį atmintyje, kur mes turėjome tiek daug kompleksiškų vienu metu gana karštų momentų: ar tai pandemija, ar tai energetika, ar tai geopolitinės įtampos.
Atrodo, kur tik galima, ten temperatūra kyla. Kažkokia tokia gal lengva panika smelkiasi, nes nežinai, nuo kurio taško pradėti, suprasti, kas dedasi, orientuotis ir kokius sprendimus priimti. Tikrai yra tam tikro pagrindo nerimauti, nes atrodo, kad tikrai iš visų pusių kažkas vyksta. Galbūt tik Afganistanas Vakarams šiek tiek mažiau rūpi, paprastai kalbant, po išvykimo iš ten.“
Vis dėlto, sako jis, kitose vietose situacija darosi vis labiau painesnė.
Neseniai CNN išprovokavo JAV prezidentą Joe Biden, kai paklausė, ar Jungtinės Valstijos gintų Taivaną, jeigu jį užpultų Kinija. Prezidentas pasirinko atsakyti teigiamai, o paskui Baltieji rūmai turėjo dėl to taisyti padėtį. Kaip vis dėlto suprasti Jungtinių Valstijų laikyseną dėl Taivano?
„Įdėkime“ poną Bideną į kontekstą. Tai, ką jis pasakė, galbūt ne taip tiesmukai yra šnekėjęs ir rugpjūčio mėnesį. Tai nėra pirmas kartais, kai Bidenas sako, kad Jungtinės Valstijos nestovės nuošalyje, jeigu Kinija darys kažką kariško Taivano atžvilgiu. Po to tarsi yra tam tikras atsitraukimas, tai neatmesčiau tokios versijos, kad tai yra tam tikra prasme ir žaidimas, bandant sukelti sumaištį Kinijos skaičiavimuose.
Tai visgi, kokia yra ta Vašingtono pozicija? Ar tai, ką pasako prezidentas, ar tai, ką prezidento komanda paneigia ar pakoreguoja? Iš tiesų, istoriškai Jungtinės Amerikos Valstijos, kai Kiniją atvėrė pasauliui 70-ųjų pabaigoje, buvo sutarta, kad Amerika pripažįsta vienos Kinijos principą, bet nori ir reikalauja, kad Pekinas su Taivanu susivienytų taikiai, o ne kariškai.“
Tai reiškia, teigė D. Šlekys, kad Jungtinės Amerikos Valstijos pasilieka teisę ginklo forma padėti Taivanui: teikti ginkluotę, ją parduoti ir pan.
„Bet tuo pačiu Jungtinės Amerikos Valstijos labai atsargiai elgiasi dėl Taivano diplomatinio pripažinimo. Pastaruoju metu eina signalai, kad Vašingtonas svarstytų kažką panašaus, ką padarė Lietuva. Oficialų Taivano atstovybės atidarymą Vašingtone. Jeigu žiūrėtume į bendrą kontekstą, Jungtinės Amerikos Valstijos iš tiesų griežtina savo geopolitinę poziciją Kinijos atžvilgiu.
Susitarimas su Australija, kalbėjimas apie Taivano atstovybės oficialų atidarymą, ar tie patys prezidento Bideno pasakymai <...> leidžia suprasti, kad Jungtinės Valstijos nebeleis taip lengvai plaukioti, skraidyti aplink Taivano teritoriją. Iš tiesų, šioje vietoje kalba virsta labiau į tvirtos rankos, kur yra rizikos“, – tikino jis.
Pasak politologo, laivai gali susidurti, apsišaudyti ir nors visko šiame regione galima tikėtis, bet amerikiečiai didina ten savo buvimą ir griežtina retoriką. Jo teigimu, prezidento J. Bideno žodžiai nebuvo visiškai išprovokuoti žurnalistų.
„Aš matau, kad prezidentas panašią žinutę siunčia jau kurį laiką.“
Vis dėlto politologas nurodė, kad Amerika šiuo metu nori būti mažiau prognozuojama, mat kurį laiką Maskvai ir Pekinui buvo lengva nuspėti jos elgsenos modelį.
„Padarysime tą, o jie reaguos taip. Vadinasi, reikia būti labiau nenuspėjamu ir man atrodo, kad Vašingtonas labiau ta nenuspėjamumo korta pradeda žaisti. Problema mums, sėdintiems Lietuvoje, kad kartais tas nenuspėjamumas pagauna ir mus, sąjungininkus, truputėlį nepasiruošusius Jungtinių Valstijų veiksmams – ar tai būtų gynybos ar užsienio politika, todėl kenčiame truputėlį ir kaip sąjungininkai. Tačiau kartu Maskvai ir Pekinui yra sunkiau nuspėti, kokia bus kita žinutė iš Vašingtono.“
Paklaustas, ar vis dėlto negali įsižiebti Trečiasis pasaulinis karas, jis pastebėjo, kad pasauliniai karai pirmiausia buvo regioniniai karai.
„Jeigu einame į blogiausią scenarijų ir Kinija laipinasi į Taivano krantą, būtų labai sudėtinga įsivaizduoti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos visiškai nereaguoja jokia forma kariškai į tai, kas vyksta.
Jeigu tai įvyktų, tada iš karto kiltų klausimai – Japonijai, Pietų Korėjai, ko verti yra Amerikos pažadai. Iškiltų iš karto klausimai mums, sėdintiems Europoje.“
D. Šlekio nuomone, Amerikos veiksmus stebi visi sąjungininkai, nes tai reikštų ir tai, ko jie gali tikėtis atsitikus panašiai problemai.
„Todėl aš sunkiai įsivaizduoju taikų stebėjimą, bet sunkiai įsivaizduoju ir tą pačią Japoniją taikiai stebint. Netgi šio regiono valstybę, Vietnamą, ramiai stebint tokius procesus. Ar tai galėtų įplieksti konfliktą Europoje, kuris sietųsi su įvykiais tolimuosiuose rytuose? Čia jau atskira turbūt dėlionė.
Bet kad vis labiau kalbama apie kažkokia kibirkštis regione, tai čia jau ne vieneri metai. Visos pusės laviruoja, labai atsargiai, bet tuo pačiu karių skaičius auga, laivų skaičius auga, lėktuvų skaičius auga. Nori nenori, tai gali vesti prie netgi neplanuoto susidūrimo kur nors.“
Jis paprašė įsivaizduoti, kad du lėktuvai susidūrė, pilotai gal gyvi, gal žuvę, bet kaip tuo metu reaguoja sostinė?
„Arba tai nuleidžia tyliai ir padaro tai diplomatiniu konfliktu, arba, jeigu nori, gali eskaluoti į kažką daugiau. Tai šiuo metu Taivano situaciją reikia atidžiai stebėti, nes atrodo, kad Kinija tik didina temperatūrą, amerikiečiai, atrodo, yra nelinkę atsitraukti ir mato didesnę Kinijos agresiją.“
