„Man buvo duotas toks įsakymas – jeigu būčiau jo nevykdęs, man grėstų mažiausiai 5 metai kalėjimo“, – pareiškė 83 metų S. Ramanauskas.
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas penktadienį pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje prokurorai S. Ramanauską kaltina civilių gyventojų trėmimu. „Aišku, kad neprisipažįstu“, – teisėjo paklaustas, ar pripažįsta kaltę, pareiškė neįgaliu pripažintas pensininkas.
Tuo metu byloje valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė Rita Vaitekūnienė paskelbė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog S. Ramanauskas SSSR įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos metu trėmė civilius gyventojus iš Lietuvos teritorijos į okupavusios šalies teritoriją.
Pasak prokurorės, vykdydamas Lietuvos TSR nutarimą dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos, S. Ramanauskas 1951-ųjų spalį atvyko į tuometį Smėlių rajonui (Ukmergė) priklausantį Šešuolėlių kaimą ir čia gyvenančio Petro Salicko šeimai nurodė susikrauti daiktus. Į Jonavos geležinkelio stotį buvo išvežtas P. Salickas, jo žmona, sūnus su žmona ir šių vos 2 metų vaikas.
Kitą dieną jie buvo išgabenti į Tomsko sritį – P. Salickas čia buvo iki 1953-ųjų pabaigos, o kiti šeimos nariai – iki 1956-ųjų vidurio.
Pasak prokurorės, S. Ramanauskas 1952-ųjų sausį taip pat į Tomską ištrėmė Teofilės Stundienės šeimą – keturis sūnus ir dukrą. Iš namų išvežta šeima buvo nugabenta į Jonavos geležinkelio stotį, iš kur – į Tomską.
Nustatyta, kad Sibiro glūdumoje moteris gyveno iki 1956-ųjų vasario pabaigos, o jos vaikai – iki balandžio pabaigos.
Dėl daugiau kaip 60 metų senumo įvykių teisiamas S. Ramanauskas teisme teigė, kad tuo metu, kai ištrėmė šeimas iš šalies, buvo dar tik pradėjęs dirbti milicijos įgaliotiniu.
„Buvo tik pirmi metai, kai pradėjau dirbti milicijos įgaliotiniu Smėlių rajone – man paskambino milicijos viršininkas ir nurodė, kad Salickų šeimas turiu atvežti į Jonavą, ir viskas, – teisme sakė pensininkas. – Kai nuvažiavome į namus, su manimi buvo dar du kareiviai, jie sakė, jog Salickus iš Jonavos veš į Šiaulių kalėjimą. Tada viską nuo mūsų saugumas slėpė, niekas mums nieko neaiškino“.
Buvęs milicininkas teigė, kad Salickų šeimynai padėjo susikrauti daiktus ir maistą.
„Buvo leista pasiimti pusantros tonos – niekas ten nežiūrėdavo, ar neviršija, viskas iš akies buvo paskaičiuojama“, – kalbėjo jis.
Pensininkas sakė, kad lygiai taip pat buvo išvežta ir T. Stundienės šeima. „Neatsimenu, ar ten buvo vaikų“, – klausiamas aiškino jis.
S. Ramanauskas tikino, kad tuo metu esą nieko nežinojo apie civilių žmonių trėmimus į Sibirą: „Milicijos mokykloje mums sakė, kad čia yra civilinė policija, nieko bendro neturinti su politika“.
Ikiteisminis tyrimas dėl S. Ramanausko galimo dalyvavimo tremiant civilius asmenis iš Lietuvos į okupuotos šalies teritoriją prokuratūroje buvo pradėtas 2012-aisiais, gavus dokumentus iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.
Už okupuotos valstybės gyventojų trėmimą Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 15 metų.
„Nebijau aš to kalėjimo – kiek čia man liko gyventi“, – sakė S. Ramanauskas.