Lapkričio pirmoji – Visų Šventųjų diena, kurią į liturginį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. „Manyta taip: štai lapkričiu baigiasi bažnytiniai metai, gal liko kieno vardas užmirštas, nepaminėtas maldoje? O Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje“, - sakė profesorius L. Klimka.
Pasak etnologo, lapkritį kosminiu šalčiu prasiveria nakties dangaus bedugnė. Joje išryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą – tai Paukščių Takas. „Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip vėlių kelią į dausas. Tas kelias einąs Pasaulio medžiu. Medžio šaknys – požemio dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Ir patys senieji antkapiai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą“, – pasakojo L. Klimka.
Į Lietuvą atnešė benediktinai
Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai benediktinų vienuolyne Cluny miestelyje, Prancūzijoje pirmą kartą buvo paaukotos Šv. Mišios už visus mirusiuosius. Vienuoliai benediktinai šią tradiciją atnešė ir į Lietuvą.
„Tačiau čia būta vietinės rudens šventės, kurios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už metų derlių. Apie ją žinių paliko pirmieji Lietuvos istorikai – XVI a. rašytojai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis, taip pat lenkų metraštininkas Janas Dlugošas. Tokia šventė būdinga žemdirbių tautoms ir yra kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, padeda išauginti derlių, taigi rugio grūdas sujungia darbu valstiečių kartas. Rudenį drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų bus kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių“, – komentavo prof. L. Klimka.
Kokios vėlės klaidžioja ir prašo maldų
Pirmosiomis lapkričio dienomis Lietuvoje įprasta lankyti kapus, mirusiems pagerbti uždegamos žvakės.
Lapkričio 2-ąją minimos Vėlinės pagoniškais laikais švęstos dar ir su valgiais. Tuomet žmonės ant kapų nešdavo raudonai ir juodai dažytų kiaušinių. Buvo paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Šis paprotys išliko iki šių dienų. Po tokių istorijų išeiti į lauką dar baisiau.
Iš senų laikų kai kur likęs tikėjimas, kad Vėlinių naktį į namus užklydusį nepažįstamąjį reikia gražiai sutikti, nes jis gali būti vėlių pasiuntinys.
Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlės“ – mirusieji nesava mirtimi. Buvo tikima, kad tokios vėlės, o taip pat mirusių nekrikštytų kūdikių, per Vėlines klaidžioja po langais ir prašo maldų.