Kaip sąjūdiečiai su A.Kubiliumi „Žiguliais“ į Paryžių važiavo laisvės Lietuvai

Įsimeti kelis kanistrus benzino ir „Žiguliais“ iš Vilniaus išdardi į Paryžiuje vykstančią konferenciją. „Žiguliai“ atlaiko – užgęsta tik Paryžiuje, prie žymiosios Triumfo arkos. Už vairo – dabartinis ekspremjeras opozicijos lyderis Andrius Kubilius. Apie tokią 1990 m. istoriją interviu DELFI pasakojo tuometė Sąjūdžio darbuotoja, dabar Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje pranešėja politiniais klausimais dirbanti Laimutė Pilukaitė.

– Ko važiavote į Paryžių 1990-ųjų lapkritį?

– 1990 m. lapkritį Paryžiuje buvo rimtas įvykis – Europos viršūnių susitikimas, kuriame iš principo turėjo būti įtvirtinta Šaltojo karo pabaiga. Kaip ir šiais laikais, kartu su vadovų susitikimais lygiagrečiai vykdavo nevyriausybinių organizacijų forumai. Į tokį forumą buvo pakviestas Sąjūdis.

Į oficialiąją dalį, nors Sovietų Sąjunga protestavo, Prancūzijos vyriausybė pakvietė trijų Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrus. Paskutiniu momentu Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas užprotestavo ir ministrai, tarp kurių buvo Lietuvos atstovas Algirdas Saudargas, negalėjo dalyvauti susitikime – iš jo buvo išprašyti. Tačiau čia pat jie atsidūrė pasaulio žiniasklaidos centre.

Tuo metu Sąjūdis dalyvavo diskusijoje Sorbonos universitete, turėjome kitų susitikimų. Buvo nutarta į Paryžių vykti „Žiguliais“, į kuriuos tilpo keturi žmonės. Kita dalis skrido lėktuvu. „Žiguliais“ važiavo tuometinis Sąjūdžio sekretorius A. Kubilius ir dar trejetas.

– Jaunajai kartai kelionė į Paryžių automobiliu skamba kaip anekdotas. Kaip vykote, kiek laiko truko kelionė, kas vairavo?

– Iš Vilniaus išvykome apie 23 val. Lietuvos sienas tebekontroliavo Sovietų kariuomenė. Turėjome tranzitines vizas. Lazdijuose kirtome Lietuvos-Lenkijos sieną, Frankfurte prie Oderio kirtome Lenkijos-Vokietijos sieną, galiausiai įvažiavome į Prancūziją.

Įsidėjome keletą kanistrų benzino. Pakaitomis vairavo A. Kubilius ir Alfonsas Vaišnoras, sąjūdietis iš Kauno. Po paros ir devynių valandų, švintant, septintą ryto, buvome Paryžiuje prie miesto rotušės.

– O „Žiguliai“ gerai „traukė“?

– „Žiguliai“ visiškai gerai „traukė“ iki pat Paryžiaus, tik iškrėtė vieną šunybę. Turbūt daug kas žino Triumfo arką, aplink kurią yra didžiulė žiedinė sankryža. Mūsų „Žiguliai“ užgeso važiuojant aplink Triumfo arką. Ištiko stresas, bet žinojome „Žigulių“ savybę – jie ima ir užgęsta, kur patinka.

Sankryžoje yra nedidelis nuolydis. Mes, įsijungę avarinį signalą, nuolydžiu išriedėjome į vieną bulvarų, sustojome, vyrai kažką pakrapštė ir važiavome toliau. Tai buvo įspūdinga – niekas mums nesignalizavo, pirštų prie smilkinio nesukiojo. Sėkmingai tuo pačiu automobiliu grįžome ir į Lietuvą.

– Ką tąkart nuveikėte Paryžiuje?

– Diskusija Sorbonos universitete buvo apie politinius reikalus. Klausimas buvo toks: kaip bus išspręstas Lietuvos reikalas? Teko susitikti su daug akademinio pasaulio žmonių, valstybės politiniais veikėjais. Susitikome su lietuvių bendruomene, susitikime dalyvavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Įspūdžių ir patirties buvo daug. Per tas keturias ar penkias dienas pirmą kartą gyvenime nuėjome į Luvrą.

– Turbūt Sąjūdyje ir Aukščiausioje Taryboje praleisti metai buvo įspūdingiausi darbine prasme?

– Visos kartos gali mums tik pavydėti – tiek, kiek mes gavome informacijos, įspūdžių, kiek dalyvavome istorijoje... Be jokios pompastikos galima pasakyti, kad tai pakartoti sunku. Įvykis keitė įvykį. Tai išmokė dirbti čia ir dabar. Informaciją reikėjo pateikti greitai, ji turėjo būti patikima. Reikia atkreipti dėmesį, kad turėjome ribotas priemones – telefoną, faksą ir spaudą bei televiziją.

Tik vėliau jau, kada teko išgirsti apie krizės valdymą, kaip per krizę teikti informaciją, pagalvojau, kad mes iš nuojautos visiškai susigaudėme.

– Jums teko daug dirbti su užsienio žiniasklaida. Kaip ji žiūrėjo į Lietuvos reikalus?

– Išskirtinis faktas Sąjūdžio ir Lietuvos istorijoje: Lietuvoje 1989 m. lankėsi Paryžiaus kardinolas Žanas Mari Liustižė. Jį lydėjo 13 prancūzų žurnalistų, rašančių religijos temomis. Tai buvo neeilinis įvykis Lietuvos Bažnyčios istorijoje – dar iki nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje lankėsi kardinolas su delegacija. Juos įleido tik su sąlyga, kad susitiks ir su stačiatikių Bažnyčia.

Lydėti 13 prancūzų žurnalistų man buvo nauja patirtis ir stresas. Tačiau įgavau daug profesinės patirties – pamačiau, kaip dirba žurnalistai, ko klausia, kaip orientuojasi. Užsimezgė kontaktai su didžiųjų leidinių žurnalistais.

Buvo aišku, kad mūsų ginklas – informacija. Politikai darė savo darbą, jų pareiškimai tapdavo informacija. Tų dienų reportažuose iš Paryžiaus susitikimo „The New York Times“ jau kalbama apie Sovietų Sąjungos iširimą. Dar iki 1991 m. pučo buvo likę 9 mėnesiai, o jau kalbėta apie iširimą. Galima tik nukelti kepurę dėl mokėjimo daryti išvadas, įžvalgas.

Lietuvai padėjo viso pasaulio žiniasklaida, tarp jų – ir Rusijos žurnalistai. Visoje Sovietų Sąjungoje vyko demokratiniai procesai, tuo reikšmingu momentu žiniasklaidoje Lietuva sulaukė palaikymo. Ypač aktyviai su Rusijos žiniasklaida tuomet dirbo Lietuvos atstovybė Maskvoje.

Dirbant Aukščiausiosios Tarybos sekretoriate, 1990-aisiais teko priimti žinią apie ekonominės blokados pradžią, o paskui apie pabaigą. Pamenu, žinią apie blokados pabaigą gavome sekmadienį. Išmokome matuoti laiką – žinojome, kad JAV atsibunda ir skambučiai iš už Atlanto prasideda trečią valandą popiet. Pamenu, buvo ramus sekmadienis, dirbau Aukščiausiosios Tarybos Informacijos biure. Kai atšaukė blokadą, pirmieji paskambino iš JAV AP agentūros.

Beje, per pačią ekonominę blokadą, 1990-aisiais, į Lietuvą atvyko grupė žmonių iš Prancūzijos nevyriausybinių organizacijų: konstitucinės teisės specialistai, buvę kariškiai, aukšti valstybės tarnautojai, politologai, ekspertai. Jie lankėsi Rygoje, spontaniškai susisiekė su Sąjūdžiu, nusipirko bilietus į traukinį ir čia atvyko. Matyt, saugumo struktūros nesusekė. Pavyko surengti jų susitikimą su profesoriumi Vytautu Landsbergiu.

Tada buvo pats blokados įkarštis. Benzino nebuvo, sekmadienio popietę Vilnius atrodė tuštokas. Mums, lydėjusiems, prancūzai paliko vaistų, pavyzdžiui, aspirino. Tai buvo labai nuoširdu – žmonės norėjo mums padėti.