Pardavė automobilį ir išvyko
„Išvykos tikrai ilgai neplanavome, apsisprendėme ekspromtu. Pardavėme automobilį, o kitą dieną ir išvykome iš Ukrainos. Aišku, turėjome šiek tiek santaupų, truputį padėjo tėvai. Gerai, kad nusprendėme išvykti, nes dabar tai padaryti būtų dar sudėtingiau. Atvirai pripažįstame – pabėgome, nes bijojome mirties, šūvių, bombų“, – savo išgyvenimų ir emocijų neslėpė ukrainiečiai.
Jie į Klaipėdą atvyko maždaug prieš du mėnesius. Per šį laiką kraupūs išgyvenimai, patirti bombarduojamame Donecke šiek tiek pasimiršo, tačiau Tatjana prisipažino, kad vis dar sapnuoja griūvančius pastatus, sužeistus žmones.
„Jei automobiliu važiuojame per tiltą ir mašina pradeda drebėti, apima jausmas, kad reikia bėgti slėptis“, – patirti išgyvenimai skaudžiai ir ilgam įsirėžė į ukrainiečių atmintį.
Donecke vis dar yra likę jų tėvai, močiutė. Tatjana ir Leonidas su jais stengiasi susisiekti kiekvieną dieną, o jei nepavyksta, kankina nerimas ir baimė, jog kas nors atsitiko.
„Tėvai net kartais priversti slėptis rūsyje. Jiems, kaip ir visiems, kurie liko Donecke yra labai sunku. Keliai išgriauti, susisiekimas prastas, į parduotuves neatvežami maisto produktai, kelioms dienoms nutrūksta elektros energijos ir vandens tiekimas. Niekada net nebūtų pagalvoję, kad tai reikės patirti XXI amžiuje. Tačiau puikiai suprantame, kad paprasti žmonės – tiek ukrainiečiai, tiek rusai – čia niekuo dėti. Tam, kad karas baigtųsi, turi susitarti tie, kas turi tokią sprendimų galią“, – dėstė Leonidas.
Bijojo, kad pataikys kulka
Jie Donecke iki karo, kaip patys vadina dabartinę situaciją, gyveno puikiai. Devynerius metus pažįstami, iš kurių aštuonerius metus yra susituokę, Tatjana ir Leonidas drąsiai žvelgė į ateitį, turėjo didelių planų ir tikslų.
Leonidas dirbo Japonijos „Epson“ kompanijos atstovu Donecke ir jo regione – prekiavo kompiuterine įranga.
Tatjana dirbo fotografe, operatore, renginių dekoratore.
„Kai Kijeve prasidėjo Maidanas, numanėme, jog gali atsitikti tai, kas atsitiko. Tačiau vylėmės, kad vis dėlto vyraus taika, kad paprasti žmonės nenukentės. Deja, mūsų viltys buvo tuščios. Jūs net neįsivaizduojate, kaip baisu matyti, kai griūva mokykla, kurią lankėme, kiti pastatai, kuriuose taip pat patyrėme daug puikių emocijų ir įspūdžių. Neliko nieko. Vien tik baimė. Baimė, kad iš bet kurios pusės į tave gali pataikyti kulka“, – sunkiai suvokiamus išgyvenimus pasakojo juos patyrę pašnekovai.
Snaiperis nušovė draugą
Bombardavimas kelia vis didesnį pavojų Donecko gyventojams. Tačiau žmonėms iškilo ir kita grėsmė. „Netikėtai pasipila kulkų kruša ir net nežinai, iš kurios pusės šaudo“, – teigė Leonidas.
Jie akis į akį su mirtimi susidūrė, kai žuvo jų draugas. „Jį snaiperis nušovė, kai draugas automobiliu važiavo į oro uostą. Prie jo gyveno ir mano krikštatėviai. Kai prasidėjo bombardavimas, jie spėjo iš namų pasiimti vaikus ir pabėgo viską palikę, nes ant namo bet kada galėjo būti numesta bomba“, – pasakojo Leonidas.
Paprašyti parodyti nuotraukų, kaip atrodo sugriautas Doneckas, sutuoktiniai vieningai papurtė galvas. „Jų neturime, bijojome fotografuoti. Viena versijų, kodėl snaiperis nušovė mūsų draugą ir yra ta, kad prieš mirtį jis buvo išlipęs iš automobilio ir kažką nufotografavo“, – atskleidė sutuoktiniai.
Jie kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro seka naujienas apie įvykius Ukrainoje, kasdien stengiasi susisiekti su tėvais.
Tačiau paklausti, ar ketina ten grįžti, pašnekovai trumpam prityla. „Galbūt kada nors. O dabar bandysime gyvenimą kurti Lietuvoje, kur žmonės šilti, nuoširdūs, tiesia pagalbos ranką. Ir labai norėtume atsivežti tėvus“, – savo ateities planus įvardijo Tatjana ir Leonidas.
Mokosi lietuvių kalbos
Į Klaipėdą jie atvyko todėl, kad čia gyvena Tatjanos giminaičiai. Jie ir pakvietė ukrainiečių šeimą atvažiuoti, sutuoktiniai šiuo metu pas juos ir glaudžiasi.
Tatjana ir Leonidas Migracijos tarnybai jau pateikė prašymus gauti leidimą gyventi Lietuvoje, po truputį mokosi lietuvių kalbos.
„Laba diena, aš esu Tania, o čia mano vyras Leonidas“, – savo lietuvių kalbos žinias iškart pademonstravo Tatjana.
Ji su vyru turi svajonių, kurias ir norėtų įgyvendinti Lietuvoje, jei gaus leidimą čia gyventi. „Mūsų abiejų pomėgis yra fotografavimas - filmavimas. Tuo ir norėtume užsiimti, iš to gyventi. Galime fotografuoti ir filmuoti vestuves, krikštynas, visas kitas asmenines šventes, daryti fotosesijas. Norime žmonėms suteikti grožio, džiaugsmo, gėrio ir šilumos. Norime dirbti sau, mokėti mokesčius Lietuvai, žodžiu, būti normaliais jos gyventojais“, – dėstė sutuoktiniai.
Todėl jie būtų ypač dėkingi, jei sulauktų pasiūlymų dirbti. „Išmaldos mes neprašome, bet darbo tikrai reikia, nes santaupos tirpsta“, – neslėpė pašnekovai.
Abu jie Donecko universitete yra įgiję ekonomistų išsilavinimą.
Pabėgo visi, kas galėjo
Savo gyvenimą Klaipėdoje jie įsivaizduoja ir dėl to, kad šis miestas jiems labai patinka. „Čia juk yra jūra, miškai, puikus klimatas. O Donecke buvo tik šachtos ir užterštas oras. Nepaisant to, ten buvo mūsų namai, norėjome ten gyventi, tačiau aplinkybės nebeleido“, – apgailestavo sutuoktiniai.
Donecke iki susirėmimų su Rusija gyveno apie 1 mln. žmonių. Dabar, anot Tatjanos ir Leonido, gyventojų liko perpus mažiau. „Visi, kurie turėjo santaupų ir galimybių, išvažiavo iš Donecko. Vieni patraukė į Kijevą ar Odesą, kur neramumai dar nejuntami, kiti – į Maskvą, jei ten turėjo giminių. Faktas tas, kad Donecke gyventi nebeįmanoma. Jame niekas nebeveikia, nebėra darbų. Tiems, kurie liko, galima palinkėti tik stiprybės ir vilties, kad viskas baigsis gerai“, – dėl tautiečių likimo išgyveno ukrainiečiai.