- Pastarąsias kelias savaites estai miegojo viena atmerkta akimi, prisimindami 2007 metais kilusias riaušes dėl sovietinio bronzinio kario skulptūros perkėlimo ir nerimastingai laukdami tradicinio Pergalės dienos parado Maskvoje. NATO pirmą kartą Estijoje dislokavo savo naikintuvus ir oro desantininkus. Kaip jūs tai vertinate? Tai, be abejonės, simbolinis žingsnis...
- Tai tikrai daugiau nei simbolika. Tokie veiksmai nutiesia laidą, kurį palietus įvyksta sprogimas, o dabar svarbiausia Rusijai pademonstruoti, jog Baltijos šalys nėra "lengvosios" NATO narės ir Aljansas tikrai įsipareigojęs jas ginti. Šis procesas nuo 2008 metų smarkiai pasistūmėjo į priekį, dabar mes turime planus, kaip elgtis netikėto užpuolimo atveju, regione rengiamos karinės pratybos, įskaitant ir "Steadfast Jazz" mokymus, turime sustiprintą oro policijos misiją.
Žvelgiant realistiškai, Baltijos šalims būtų neišmintinga pasikliauti vien tik regionine gynyba, nes net ir nusagsčius vietovę betoniniais įtvirtinimais ir slėptuvėmis, būtų sunku ją apginti. Svarbiausia Rusijai parodyti, jog, "neatsakingai elgiantis su Baltijos šalimis, teks turėti reikalų su visa NATO. O juk mes esame pažeidžiami visur - Vladivostoke, Murmanske, Novorosijske". Reikia absoliučiai aiškiai įteigti, kad Baltijos šalys yra platesnio saugumo aljanso dalis, kuris yra už jų ir su jomis. Tai yra lygiai taip pat svarbu kaip ir karinė gynybos pusė.
- O ką atsakytumėte oponentams? Juk yra daugybė žmonių, tvirtinančių, kad pajėgų dislokavimas iš esmės provokuoja Rusiją, o ne atbaido.
- Toks argumentas egzistuoja, tačiau manau, jog jis neteisingas. Jau matėme, kas atsitinka, kai Baltijos regione nėra jokios rimtos karinės jėgos. Turėjome "Zapad 2009" karines pratybas, kurios buvo skirtos Baltijos šalims įbauginti, imituoti jų invaziją bei okupaciją, kurios finalas būtų branduolinis smūgis Varšuvai. Bandėme situacijos nesureikšminti ir iš to nieko neišėjo - viskas baigėsi įvykiais Ukrainoje. Su Rusija išbandytas kilnus, pacifistinis ir idealistinis požiūris nepasiteisino. Nemanau, jog Baltijos šalys visada turėtų mokėti už sentimentalią ir idealistinę politiką ir visada rinktis dialogą, o ne konfrontaciją. Kartais norėdami dialogo, pirmiausiai turime rinktis konfrontaciją.
- Kolegos korespondentai neseniai jus įvertino už ateities įžvalgas, nors visą šį pavasarį galėjo aiškinti: "Aš juk jums sakiau". Tačiau vis dar yra būtinybė paaiškinti, ką žmonėms daryti toliau. Ką dabar turėtų daryti Vakarai?
- Būtina suprasti, kad Rusija yra pasirengusi padaryti tris dalykus, kuriems mes kol kas dar nepasiruošę. Pirma - Maskva pasirengusi prisiimti visą ekonominį "skausmą" dėl to, ką ji vadina nacionalinio saugumo interesais. Antra - ji pasiruošusi naudoti jėgą ir trečia - ji pasirengusi meluoti, skirti didžiules pinigų sumas propagandai. Mums reikia šiuos dalykus atsverti ir susitaikyti su mintimi, kad nėra jokio "pigaus" būdo Rusijai sulaikyti. Mes tai supratome labai vėlai ir jei toliau delsime atsisakyti tokios politikos, už tai sumokėsime brangiau ir skausmingiau.
Turime pripažinti padarę klaidų praeityje, kas reiškia, jog ekonomiškai išsivaduoti iš Rusijos, ypač iš jos energetinių resursų, bus sudėtinga, tačiau tai turi būti padaryta. Antra, turime aiškiai parodyti savo pasirengimą naudoti jėgą - NATO galiausiai yra karinis aljansas, o užpulti mes turime gintis. Trečia, turime atsverti Rusijos vykdomą informacinį karą.
Šaltojo karo pabaigoje padarėme dvi dideles klaidas: manėme, jog žodžio laisvė pasirūpins pati savimi, o pinigai yra neutralūs. Abi šios nuostatos klaidingos. Į informacinį karą turime įsitraukti tiek gynyboje, tiek puolime. Taip pat turime apvalyti savo pačių sistemas, kad jų korupcijos negalėtų išnaudoti rusai. Ir be abejonės, turime daugiau lėšų skirti gynybai, nors Estija šioje srityje yra pavyzdys, kol nesustiprinsime savo gynybinių pajėgų, negalėsime Rusijos atgrasyti karinėje srityje.
- Kokia jūsų nuomonė apie Latvijoje ir Lietuvoje vykdomą rusiškos žiniasklaidos iš Maskvos suspendavimą?
- Suprantu, kodėl jie taip daro. Nors apskritai dėl šio draudimo dar pasivaržyčiau. Mums tikrai reikia nepriekaištingų proeuropietišką požiūrį diegiančių rusiškų transliacijų, kurios būtų suderinamos su rusiška žmogaus teisių tradicija ir pagarba asmens orumui. Aš eičiau tokiu keliu, tačiau visiškai suprantu latvių ir lietuvių žingsnį.
