Didžioji popiežiaus Pranciškaus paslaptis

Popiežius Pranciškus atsisakė palydos, per Mišias lakstančiam vaikui leido pasėdėti savo soste, mamas drąsino nesivaržyti maitinti kūdikių, šventės išvakarėse paskambino žemietėms karmelitėms, o kai niekas neatsiliepė paliko žinutę: „Ir kuo taip užsiėmusios vienuolės, kad neprieina prie telefono?“

Kovo 13 dieną sukanka dveji metai kai jėzuitas Jorge Bergoglijo buvo išrinktas Katalikų bažnyčios vadovu.

Žmonių popiežiumi vadinamo pontifiko populiarumas akivaizdus, tačiau, komunikacijos pastoracijoje dėstytojo Darius Chmieliausko įsitikinimu, jį augina ne viešųjų ryšių strategijos, o paties popiežiaus asmenybė.

„Prieš tapdamas Katalikų Bažnyčios vadovu kardinolas J. Bergoglijo, lyginant su savo pirmtakais, turėjo bene didžiausią tiesioginio pastoracinio darbo su žmonėmis patirtį, be to net ir tapęs popiežiumi sąmoningai siekė išlikti arti žmonių, palaikyti gyvą ryšį, jausti, kuo jie iš tiesų gyvena“, – komentavo Kauno arkivyskupijos atstovas.

Nesuvaidinto dėmesio jėga

Pasak D. Chmieliausko, pasaulis alksta betarpiško, autentiško, nesuvaidinto tarpusavio ryšio: „Tarp žmonių jo likę mažai, todėl paprastas Pranciškaus priėjimas prie kiekvieno randa atgarsį“.

Kaip juokavo pats popiežius – tai tam tikras sutrikimas, nes jis gali gyventi tik būdamas arti žmonių.

„Važiuodamas papamobiliu Pranciškus spontaniškai sugalvoja pavežioti sutiktą klasę vaikų ne dėl populiarumo. Kenčiančius palaiko ne todėl, kad tai priklausytų pagal pareigas, o kad iš tiesų yra arti jų, jaučia ir supranta“, – komentavo žurnalo „Artuma“ vyriausiasis redaktorius.

Tiltų statytojas

Kaip atkreipė dėmesį D. Chmieliauskas, lotyniškas žodžio „popiežius“ atitikmuo „pontifikas“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „tiltų statytojas“. Pirminė žodžio „pontifikas“ reikšmė dabartiniam popiežiui itin tinka, nes jis – iš tiesų tiesia tiltus tarp Dievo ir žmogaus bandydamas žmones priartinti prie Dievo ir atvirkščiai.

„Man asmeniškai įstrigo, kai viename pirmųjų susitikimų su jaunimu popiežius Pranciškus važiavo per aikštę ir visi šukė „Viva Frančesko“, o jis po to pasakė: „Man nepatiko. Turite šaukti ne „Viva Frančesko“, o „Viva Jėzus“, – sakė popiežius, duodamas suprasti, kad ne jis asmeniškai, o Jėzus yra svarbiausias, Jis žvaigždė. Tai tilto tarp Dievo ir žmogaus tiesimo pavyzdys“, – komentavo D. Chmieliauskas.

Bendrystės tiltų Bažnyčios viduje tiesimas ir stiprinimas – jam taip pat itin svarbus. Tai akivaizdžiai išryškėjo spalį Romoje vykusiame šeimai skirtame vyskupų sinode, kurį sušaukė popiežius.

„Pats sinodas – nėra naujas dalykas, atgaivintas Vatikano II susirinkimo tam, kad Bažnyčioje būtų plačiai ir giliai aptarti svarbiausi klausimai. Tačiau paskutinis sinodas išsiskyrė primygtiniu popiežiaus raginimu kalbėti atvirai, drąsiai dalintis savo pastebėjimais, nuomonėmis, kad ir kokios jos būtų. Tikslas ne kad Bažnyčia po to susiskirstytų į atskirus flangus, frakcijas, bet kad nebijotume žvelgti tikrovei į akis, visi didesnėje bendrystėje rastume bendrą kalbą, kad ir kokie skirtingi būtume“, – pabrėžė Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas.

Pranciškus – reformatorius?

Trečiasis D. Chmieliausko minėtas popiežiaus kaip tiltų statytojo bruožas – pastanga sujungti Bažnyčią ir sekuliarų pasaulį, noras kalbėtis su kiekvienu žmogumi, jį suprasti.

„Apie tai popiežius užsiminė ir susitikime su Lietuvos vyskupais, kviesdamas būti atidžiais ir jautriais ganytojais ne tik Bažnyčios viduje, palaikant bendrystę su kunigais ir pasauliečiais. Turime būti atidūs ir atviri santykiuose ne tik su tikinčiaisiais, bet ir su visais žmonėmis – kiekvienu“, – sakė DELFI pašnekovas.

Dažnai girdime sakant, kad Pranciškus – reformatorius. Tačiau tai, kas pastaraisiais metais vyksta Bažnyčioje, D. Chmieliausko teigimu, ankstesnių popiežių, II Vatikano susirinkimo darbų tąsa: „Net ir garsusis Romos kurijos finansų auditas, jos pačios reforma nėra tai, ko popiežius Pranciškus pats asmeniškai staiga ėmėsi. Tai jau buvo pradėta popiežiaus Benedikto XVI, tai buvo aptarta ir prieš Konklavą, kai kardinolai susirinkę tarėsi, ko reikia Bažnyčiai“.

Priešpastatomas sustabarėjusiai Bažnyčiai

Popiežius Pranciškus gyvas, nearogantiškas, artimas žmonėms. Kartas net priešinamas neva sustabarėjusiai Bažnyčiai. Tačiau, kaip pastebi D. Chmieliauskas, iš tiesų su visu savo šaunumu yra tų pačių kardinolų rinktas.

„Tai, kad kardinolai konklavoje (gana greitai, vadinasi – gana vieningai) būtent jam patikėjo vadovauti šv. Petro laivui, o ne pats kardinolas J. Bergoglijo to siekė, pasitelkęs kokią nors sėkmingą „rinkiminę kampaniją“, neleidžia Pranciškaus priešpastatyti Bažnyčiai, akivaizdžiai parodžiusiai, kad ji yra gyvybinga, atvira augimui, pokyčiams“, – akcentavo Kauno arkivyskupijos atstovas.

Popiežiumi išrinktas 3 tūkstantmečio 13 metų 3 mėnesio 13 dieną

Kaip rašė DELFI, Pranciškaus vardą pasirinkęs Buenos Airių kardinolas, jėzuitas Jorge Bergoglijo popiežiumi išrinktas 3 tūkstantmečio 13 metų 3 mėnesio 13 dieną.

Dvasininkas, už kurį Konklavoje balsavo Kardinolų kolegija, 266–uoju Katalikų Bažnyčios vadovu tapo būdamas 76 metų amžiaus.

Popiežius gimė 1936 metais, Buenos Airėse, penkių vaikų šeimoje. Jo tėvas italas dirbo geležinkelyje.

1958 metais J. Bergoglio prisijungė prie jėzuitų bendruomenės, o 1969 metais buvo įšventintas į kunigus. Studijavo San Migelio seminarijos Teologijos ir filosofijos fakultete. Čia J. Bergoglio tapo novicijumi ir teologijos profesoriumi.

Įvertinę jo vadovavimo gabumus, jėzuitai J. Bergoglio paaukštino. Nuo 1973 iki 1979 metų jis ėjo Argentinos provincijolo pareigas, 1980-aisiais tapo San Migelio seminarijos, kurioje studijavo, rektoriumi. Šias pareigas jis ėjo iki 1986 metų. Vokietijoje apsigynęs daktaro disertaciją, būsimasis popiežius grįžo į tėvynę.

Būdamas kardinolu J. Bergoglio išsiskyrė kuklumu, akcentavo socialinį teisingumą. Užuot įsikūręs rūmus primenančioje vyskupo rezidencijoje, pasirinko gyventi mažame bute, važinėdavo į darbą autobusu, pats gamindavosi valgį, lankydavo Argentinos sostinę supančius lūšnynus.