„Nemanau, kad tai gerai mūsų visuomenei ir valstybei. [...] Dabar viskas yra Seimo rankose dėl pavardžių rašybos. Tai būtų rimtas žingsnis savitarpio pasitikėjimui“, – įsitikinęs pašnekovas.

DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko nuomonės apklausą, kurios duomenimis, Lietuvai priešiškiausia valstybė yra Rusija. Antroje vietoje atsidūrė kaimyninė Lenkija – ją, kaip priešišką valstybę, įvardija 26,8 proc. respondentų.
Žurnalisto, politikos apžvalgininko V. Savukyno vertinimu, tai yra pakankamai didelis procentas.

„Man atrodo, kad pirmą kartą Lenkija Lietuvos žmonių akyse tapo priešu Nr. 2. Bet tai nėra nuostabu, nes dalis visuomenės veikėjų, politikų Lenkiją vadina netgi didesniu priešu už Kremlių. Deja, savo NATO partnerę padarėme priešu. Nuoseklus tam tikrų visuomenės veikėjų ir politikų darbas davė savo vaisių“, – portalui LRT.lt apklausos rezultatus komentavo V. Savukynas.
Virginijus Savukynas

LRT žurnalistas atkreipia dėmesį, jog toks neigiamas požiūris į kaimynę Lenkiją yra žalingas mūsų visuomenei ir valstybei.

Savo ruožtu „Spinter tyrimų“ vadovas I. Zokas siūlo atkreipti dėmesį į bendrą kontekstą.

„Bendra informacija yra pakankamai negatyvaus pobūdžio. Valdemaras Tomaševskis vertinamas kontroversiškai, neišspręstos problemos su lotyniškų rašmenų rašymu, visos istorijos Vilniaus krašte su lentelėmis... Manau, šiame vertinime yra didelė dalis mūsų vidaus problemų, o ne realaus santykio su lenkų tauta“, – įsitikinęs I. Zokas.

Sociologas mano, jog apskritai lietuviai nėra linkę neigiamai vertinti lenkų – pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) į ministrus deleguotas energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius vertinamas labai palankiai.

„Galima sakyti, kad tai nėra siejama su tauta bendrai, bet daugiau su pavieniais rezonansiniais atvejais, kurie vienaip ar kitaip nuskamba. Dabar turime „Mažeikių naftos“ problemą, kur yra tam tikras nesusikalbėjimas su lenkų valdomo koncerno vadovybe: Vyriausybė turi vieną poziciją, koncernas – kitą. Kur besi pirštu, ten rasi tam tikrą nesusikalbėjimą. Galų gale, tai atsispindi ir visuomenės nuostatose ir nuotaikose“, – paaiškina I. Zokas.
Ignas Zokas

Istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas teigia, jog dažnai kylantys konfliktai yra dėl smulkmenų, tačiau jie – gana intensyvūs viešojoje erdvėje.

„Ar konfliktas paliečia daugelio žmonių giluminius lenkų ir lietuvių interesus, abejoju, bet paviršiuje jis figūruoja ir ko gero žmonės jau yra įpratę tuos paviršutinius klausimus dėstyti, kai klausiama apklausose“, – svarsto A. Kulakauskas.

Politikos apžvalgininkas V. Savukynas neabejoja, jog įsisenėjusių klausimų tarp Lietuvos ir Lenkijos sprendimas duotų vaisių – sušvelnėtų tonas tiek iš Varšuvos, tiek Vilniuje.

„Tada mes pamatytume, kad yra daugiau dalykų, kurie jungia, nei kurie skiria. Viskas yra Lietuvos Seimo rankose. Manau, kad įstatymas dėl pavardžių rašybos bus priimtas, tikiuosi, sveikas protas nugalės ir bus rimtas žingsnis savitarpio pasitikėjimui“, – viliasi V. Savukynas.

Įstatymo projektas dėl nelietuviškų pavardžių rašybos asmens dokumentuose Seimui gali būti teikiamas antroje birželio pusėje.

Istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas taip pat įsitikinęs, kad „būtų gerai, jei politikoje atsirastų kritinė masė atsakingai mąstančių žmonių.“

„Daugelis politikų mąsto egoistiniais sumetimais: aš taip nemanau, bet kadangi rinkėjai taip mano, tai – tiek to: pataikaudamas renki rinkėjų balsus. [...] Daugeliu atveju yra manipuliuojama, nes manipuliacijos yra vos ne visų problemų sprendimo universalus mechanizmas, kad būtų partinė nauda. O nacionalinio saugumo, nacionalinių interesų kategorijomis rimtai nediskituojama“, – portalui LRT.lt komentavo A. Kulakauskas.

A. Bumblauskas: lemia priplėkę stereotipai

Anot istoriko Alfredo Bumblausko, blogėjantį požiūrį į lenkus lemia tai, kad „leidžiama siautėti tautininkiškai stereotipinei pasaulėžiūrai, kuri yra kilusi iš XX a. pirmosios pusės, iš karo su Lenkija metu. Tai akivaizdu.“
Alfredas Bumblauskas

Kaip rodo tyrimas, Lenkiją priešiška šalimi dažniau įvardijo didmiesčių gyventojai bei vyresni nei 45 metų amžiaus žmonės.

„Dėl miestų nelabai suprantu. Galvočiau, kad miestiečiai labiau knygas skaito, bet šiuo atveju neaišku. Čia, žinoma, neapsiskaitymas ir kartojimas tų pačių sakinių, kuriuos išmoko iš babyčių ir tėvelių“, – portalui LRT.lt kalbėjo istorikas A. Bumblauskas.