Pasak kardinolo, tikėjimas neišsenka ir nenutrūksta su šios žemiškos kelionės pabaiga, bet palydi mus į gerojo Tėvo namus. Ten visiems yra vietos. Ten nebus svarbiųjų ir atstumtųjų, ten visiems pakaks laimės, džiaugsmo ir meilės, kurios taip trokšta kiekvieno širdis.
„Sveikindamas jus, jūsų šeimas bei artimuosius su šventomis Kalėdomis, meldžiu Viešpatį, kad šios Šventės taptų jūsų giliausio troškimo išsipildymu. Priimkime gėrį, kurio patys negalime susikurti, neišsigąsime vargų, kurie yra mūsų nuodėmių padariniai, tikėjimu artinkimės prie Viešpaties ir mokykimės gyventi per Jį su Juo ir Jame", – kalbėjo Vilniaus arkikatedroje iškilmingas Mišias aukojęs kardinolas.
Jėzaus vardas reiškia Dievas išgelbsti
Šventųjų Mišių pradžioje skambėjo maldavimas: „Dieve, Tu kasmet mus džiugini atpirkimo laukimu; duok visa širdimi priimti Tavo vienatinį Sūnų kaip Atpirkėją, kad be baimės pasitiktume Jį pasaulio pabaigoje kaip Teisėją".
Vilniaus arkivyskupo teigimu, šie maldos žodžiai perteikia Kalėdų slėpinio esmę, jie atskleidžia mūsų tikėjimą su niekuo nepalyginama Kristaus Išganymo reikšme. Dievas myli savo žmones, nors šie ir nusigręžė nuo Jo pasirinkdami vergavimą nuodėmei.
Kardinolas priminė Šv. Grigalius Nysiečio apibūdinimą, kokia buvo žmonija iki Kristaus atpirkimo: „Serganti mūsų prigimtis prašėsi pagydoma; puolusi – pakeliama; mirusi – prikeliama. Praradę gėrį, mes pasigedome, kas jį sugrąžintų; paskendę tamsybėse, ilgėjomės šviesos; būdami belaisviai, laukėme išvaduotojo, kaliniai išlaisvintojo, vergai – gelbėtojo. Nejaugi visa tai nebuvo pakankamai svarbios priežastys, kad Dievas pasigailėtų skurstančios ir nelaimingos žmonijos ir nusileistų iki mūsų žmogiškos prigimties jos pagydyti?"
Pasak A. J. Bačkio, Dievas ateina ieškoti savo mylimų vaikų ir juos gelbėti. Kalėdos mums liudija begalinį Aukščiausiojo gailestingumą, kuris apsireiškia mažame Dievo Sūnuje. Dievas nusižemina iki naujagimio, kad padėtų mums Jį atpažinti ir priimti. Jėzaus vardas reiškia Dievas išgelbsti. Kūdikis ėdžiose yra mus gelbstintis Dievas. Jėzaus gimimas varge, neturte, paprastume mus jaudina ir ragina būti su Juo, kaip Jis ateina būti su mumis, įtikėti Jo meile, Jo atsidavimu žmonijai ir kiekvienam žmogui.
Svarbiausias ženklas – orumas
„Tikėjimo išpažinime sakome: Dėl mūsų žmonių ir dėl mūsų išganymo Jis nužengė iš dangaus; Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi", – citavo Jo Eminencija, pabrėždamas, jog Dievas tampa žmogumi, kad mes atgautume savąjį orumą, kurį sutverdamas mums dovanojo Kūrėjas kaip svarbiausią savo mylimų kūrinių ženklą.
„Tą ženklą prarandame per nuodėmę. Pasak apaštalo Jono, Dievas mus pamilo ir atsiuntė Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes (1 Jn 4, 10). Esame sukurti su begaliniu Dievo troškuliu, kurio numaldyti neįstengia jokie žemiški malonumai, turtai ir garbė. Kiekvienas troškimas, kurį jaučia žmogus, yra aidas mūsų prigimtyje įdiegto Dievo pasiilgimo, nes tik per Jo malonę nuodėmės, pykčio, pavydo užgožtas mūsų panašumas į Kūrėją vėl išsiskleidžia galia mylėti ir būti mylimiems", – kalbėjo kardinolas.
Ragina susitikti gyvąjį Dievą
A. J. Bačkio žodžiais, šią šventą naktį sukruto žemė ir dangus, erdvė prisipildė angelų giesmių. O žmogus? Kaip pasitinka Dievo Sūnų gražiausias Jo kūrinys? Ar atpažįsta savo Išganytoją? Ar leidžiasi Jo gelbstimas?
„Viską lemia žmogaus tikėjimas. Tik tikėjimo dėka žmogus yra pajėgus susitikti su Dievu ir priimti Jo teikiamą Išganymą", – Piemenėlių Mišiose kalbėjo Jo Eminencija, pabrėždamas, jog Kalėdos kaip tik ir ragina mus susitikti gyvąjį Dievą.
„Gražūs kalėdiniai vaizdiniai, giesmės, šventinė nuotaika yra tik kelrodžiai, kviečiantys į tikėjimo kelionę, kurios tikslas – Dievo ir žmogaus susitikimas. Šis susitikimas – tai ne šventinis pasimatymas, ne duoklė papročiams, ne kasmetis kartojimas to, ką darė mūsų tėvai ir seneliai. Tai gyvenimo perkeitimas.
Kalbėti tikėjimo išpažinimą ir gyventi tikėjimu yra dvi skirtingos realybės. Kas iš mūsų tikėjimo, jeigu mes juo negyvename? Kas iš gražių žodžių, jeigu jie telieka žodžiais? Mums labai reikia žmonių, kurie taptų atviromis Dievo knygomis, liudytų ir palaikytų tikėjimą rūpesčiu dėl kitų, kasdien savo šviesiais veidais bylotų, kad žmonijai amžinai ištikimas Dievas atėjo gyventi tarp mūsų, kad Jo buvimas žemėje nesibaigia vėl išnešus į palėpę šventines puošmenas", – sakė kardinolas.
A. J. Bačkio žodžiais, Dievas gali padaryti mūsų gyvenimą kilnų, gražų, vaisingą, tačiau mes turime tuo tikėti, įsileisti Jo išganingą veikimą. Turime tikėjimu atverti Jam duris į savo širdį ne tik per šventes, bent trumpa malda pakviesti Jį ne tik prie papuošto, bet ir prie kasdienio stalo.
Šviesa – nesunaikinama
„Bažnyčia, Šventų Mišių Auka, Sakramentai, Dievo Žodis – visa tai Dievas mums duoda, kad nuolat būtų gyvas tarp mūsų, kad padėtų mums atlikti tai, kam esame pašaukti į šią žemę – idant būtume laimingi. Tačiau laimė ir ją skleidžiantis gėris randasi tik tuomet, kai mes jį renkamės. Kai pasitikime, kad tamsiausioje speigioje naktyje žvaigždės ryškiausiai žiba", – kalbėjo Jo Eminencija.
Cituodamas apaštalo Jono žodžius apie tamsoje spindinčią šviesą, kurios tamsa neužgožia, kardinolas pabrėžė, jog Evangelija nepuoselėja naivių iliuzijų. Ji nesako, kad tamsa išnyksta.
„Nakties šydas tebegaubia pasaulį. Šiandien ji yra gal dar tamsesnė. Tačiau šviesa nesunaikinama. Ji perskverbia tamsą. Žvaigždės žibėjimas, žvakelės skleidžiamas jaukumas mums liudija, kad gėris išlieka gėriu ir stebuklingu būdu pasidaugina tūkstančiuose širdžių, o ypač mažų širdelių, kai jos įveikia nakties baimę ir atsiveria žiniai: jums gimė Išganytojas (Lk 2, 11)", – sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas A. J. Bačkis.