Meilės emigrantė Norvegijoje: tekėjau ne dėl pinigų

Renata – meilės emigrantė, daugiau nei prieš 12 metų išvykusi į Norvegiją pas mylimąjį. Moteris, kilusi iš Žemaitijos, išduoda, kad norvegas ją sužavėjo begaline meile Lietuvai ir labdaringa veikla, kuria dabar jie užsiima kartu. Tačiau emigrantė iškart pareiškia, kad tekėjo ne dėl pinigų. Ji sako, kad viską, ką dabar turi, užsidirbo pati.

Įgijusi kirpėjos specialybę, Renata gyveno ir dirbo Šilutėje, kol vieną dieną draugas pakvietė į svečius, o ten netikėtai moteris susipažino su savo būsima meile – norvegu Kristijonu.

Renata pasakoja, kad pažintis su jos dabartiniu vyru tąkart neapsvaigino meilės kerais. Viskas vyko palengva. Moteris prisimena, kad pirmosiomis pažinties dienomis ją ir glumino, ir stebino norvego dedikuojama meilė Lietuvai.

Norvegijoje džiaugiasi pelninga kirpėjos profesija

Kristijonui teikiant paramą Lietuvai, neskubant vystėsi jo ir Renatos santykiai. Iš pradžių per atstumą, nedrąsiai – laiškais ir labai retais susitikimais.

Renata sako, kad ji dėl meilės palikti Lietuvą nepuolė stačia galva. Visko pradžia buvo Kristijono kvietimas aplankyti Norvegiją. Atvykusi į svečią šalį, Renata nieko nelaukusi pradėjo mokytis kalbos, kad galėtų dirbti kirpėja.

Norimą darbą, baigusi kalbos kursus, Renata susirado greitai, ir po truputį ėmė įgauti vis daugiau patirties.

„Aš turėjau kirpėjos diplomą, ir dar turėjau Bergeno testą. Bet jis (darbdavys, - red. past.) pažiūrėjo diplomą mano ir pasakė, kad man reikia surinkti tris modelius ir parodyti, ką moku. Pirmą dieną pasakė: gerai, aš tave įdarbinu 60 proc. Po dviejų dienų pasakė: gauni 80 proc. darbą. Nepraėjo nei savaitė – ir dirbau 100 proc. Visi klientai buvo patenkinti. Taip sėkmingai pradėjau“, - prisimena Renata.

Komandą, kurioje dirba emigrantė, sudaro keturi žmonės, vienas jos kolegų – lietuvis kirpėjas iš Kauno, Norvegijoje gyvenantis jau porą metų.

Kirpykloje kirpėjai skirstomi į mokinius, jaunesniuosius ir vyresniuosius kirpėjus bei meistrus. Pagal šią kirpėjų kvalifikaciją nustatoma ir paslaugos kaina. Renata pagal pasiekimus ir darbo stažą yra vyresnioji kirpėja.

Lietuvė atskleidžia, kad tarp jos klientų yra ir lietuvių, tačiau netrukus priduria, kad paslaugų kainos nėra žemos, todėl jos įkandamos toli gražu ne kiekvienam tautiečiui. Anot jos, moterų kirpimo kaina prasideda nuo 200 Lt, o vyrų siekia – nuo 100 iki 200 Lt.

Renata pasakoja, jog jai buvo kilusi mintis atsidaryti savo kirpyklą, bet paskaičiavusi nusprendė atsisakyti šios idėjos. Vietoj to moteris sugalvojo kitką – ėmė studijuoti kirpyklų vadybą. Baigus šias studijas jai atsivers kitokios galimybės.

Į Lietuvą – tik nauji drabužiai

Dabar Kristijonas labdaringa veikla užsiima ne vienas. Jam geranoriškai padeda ir Renata. Sutuoktiniai paramos nesureikšmina – nelinkę daug apie ją pasakoti.

Renata pripažįsta, kad daugiausia iniciatyvos užsiimti šia veikla rodo jos vyras, o ji gelbsti vadybiniais klausimais. Laimė ir džiaugsmas šią porą aplanko tuomet, kai sužino, jog pagalba pasiekė tuos, kurie jos prašė.

„Atgalinis ryšys visada yra. Smagu po kažkiek laiko gauti nuotraukas. Pamatome, kad tie daiktai tikrai pasiekia tašką, o nedingsta kaip senais laikais dingdavo už kampo“, - pasakoja ji.

Taip pat emigrantė priduria, kad dabar labdara, lyginant, kokia ji buvo prieš 12 metų, gerokai pasikeitė. Jos teigimu, šiuo metu į Lietuvą vežami tik nauji drabužiai, nes lietuviai skylėtų drabužių nenusipelno.

Norvege nesijaus niekada

Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje nebegyvenanti Renata sako, kad prisiminimai apie Lietuvą iš tiesų geri. Jai grįžti į tėvynę visada smagu, nes šalis nuolat modernėja: „Atvažiuoji į Lietuvą, aišku, pasižiūri, kad jau viskas gražėja. Viskas gražėja – miestai, žmonės, aptarnavimas, pavyzdžiui.“

Norvegijoje ji jau spėjo priprasti, tačiau išduoda, kad nors sąlygos tobulėti ten itin geros, bet norvege ji nesijaus niekada.

Renata sako žinanti stereotipą, neva meilės emigrantų kelias užsienyje yra rožėmis nuklotas – užsieniečių žmonoms dirbti netenka. Tačiau jai toks požiūris nėra priimtinas – moteris įpratusi pinigus užsidirbti pati.

„Yra skirtingos situacijos ir skirtingi gyvenimai. Vieniems pasiseka, kitiems – ne. Aš niekada nebuvau toks žmogus, kad kažkam užkraučiau ar iš kažko tikėčiausi finansinių gerovių. Ne taip buvau auklėjama. Kaip dabar juokaujam su vyru, daug kas galvoja, kad aš ištekėjau vien dėl pinigų. Ne, to nėra, viską pradėjom nuo nulio ir viskas yra uždirbta savom rankom“, - pripažįsta lietuvė.

Trikdė norvegų uždarumas

Vis dėlto Renatos vyras Kristijonas linkęs manyti, kad jo sutuoktinė jau tapo „beveik norvege“. Jis atskleidžia, kad žmona norvegų kalbą išmoko labai greitai. Be to, Renata be vargo perėmė vyro gimtinės tradicijas, priprato prie norvegiško maisto, kitos valstybės muzikos ir filmų.

Renatos sutuoktinis spėja, kad sunkiausia žmonai buvo priprasti prie uždaro norvegų būdo.

„Kai lankomės Lietuvoje, durų skambutis skamba nuolatos: žmonės ateina, geria kavą, alų. Ir tai jie daro be jokių planų, be išankstinių skambučių. O čia, Norvegijoje, turi pasiskambinti prieš savaitę ir planuoti. Jai buvo sunku, kad negalėjome tiesiog eiti ką nors aplankyti, pasisvečiuoti“, - atvirauja jis.

Kristijonas, pirmą kartą Lietuvą pamatęs prieš 16 metų, pripažįsta, kad tada būsimosios žmonos gimtinė pasirodė nyki ir pilka. Tačiau netrukus viskas pasikeitė. Jis ėmė klausyti lietuviško radijo, ir iki šiol atsimena Edmundo Kučinsko, Vytauto Kernagio, Ligito Kernagio, „Studijos“ dainas.

Norvegas išsitatuiravo Vytį

Lietuva Kristijoną sužavėjo labai greitai. Į mūsų šalį jis buvo atvykęs kartu su norvegų grupe, kuri užsiėmė labdaringa veikla. Tačiau vyrui jo tautiečių elgesys pasirodė nepriimtinas. Jo žodžiais tariant, labdaringa veikla užsiimantys norvegai ėmė kalbėti, kad Lietuva yra toli nuo centro ir geriausiu atveju kaip Norvegija taps ne anksčiau kaip po 40-50 metų. Tuomet Kristijonas nutarė palikti savo tautiečius ir labdara užsiimti savarankiškai.

Vyras, dirbantis vieno Norvegijos savaitraščio redaktoriumi, ne mažiau už žmoną myli ir jos gimtąją Lietuvą. Jis ant peties išsitatuiravo valstybės herbą – Vytį.

„Pasidariau šią tatuiruotę, nes tai Lietuvos simbolis, vaizduojantis šalies didybę. Juk Vytauto laikais Lietuva tapo galingiausia šalimi ir lietuviai juo vis dar didžiuojasi. Jėga, kad galiu jį turėti ant savo rankos“, - prisipažįsta vyras.

Renata sako, jog ne kiekvienas lietuvis taip myli Lietuvą, kaip jos vyras. Kristijoną galima vadinti mūsų šalies patriotu. Jis tikina, kad Norvegijos istorija jam nėra tokia įdomi, ir jos istorines asmenybes šlovinančių tatuiruočių Kristijonas neturi.

„Man Lietuva įdomi dėl jos istorijos, daug ko galima pasimokyti iš Lietuvos. Aš stebiu, kaip žmonės stengiasi ir pajėgia įveikti sunkumus. Žmones imasi smulkaus verslo ir stengiasi išlikti. Jie turi gerų minčių ir dirba jomis vadovaudamiesi“, - dėsto jis.

Nori, kad lietuviai gyventų geriau

Šiuo metu Kristijonas neatsisako padėti Lietuvos vaikų namams, ligoninėms, jaunimo organizacijoms. Jis teigia turintis padėvėtų daiktų parduotuvę, kurioje uždirbtus pinigus siunčia į Lietuvą. Norvegas tikina norintis prisidėti prie to, kad lietuviai būtų laimingesni. Per Kalėdas jis išgirdo apie vaikų namus, kurie įsikūrę naujose patalpose, tačiau neturi baldų. Vyras tikino su mielu noru sutikęs padėti likimo nuskriaustiems vaikams parūpinti reikalingo inventoriaus.

Pasak jo, Lietuva šiuo metu visai kitokia, lyginant su ta, kurią jis pamatė pirmą kartą. Norvegas pastebi, kad žmonės dabar turi daug daugiau modernesnių apyvokos daiktų.

Vis dėlto Kristijonas mato ir neigiamų pasikeitimų: „Atlyginimai stovi vietoje, o kainos kyla. Manau, kad lietuviai dėl lietuviško atlyginimo negali sau tiek leisti, kiek galėdavo prieš 15-16 metų. Aš prisimenu lūžį 2008 m., kai viskas kopė aukštyn. Atrodė šviesiau. Atrodė, jog situacija bus geresnė, bet staiga per naktį atlyginimai sumažėjo, o kainos toliau augo.“

Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".

Jei turite įdomių asmeninių istorijų apie emigraciją, siųskite jas [e-mail]