Įsitikino stebuklais
Ispanijoje piligrimams namų duris atvėrusios ir svetimšaliams dvylikos vaikų lovas užleidusios šeimos sūnus studijuoja Lietuvoje, Argentinoje naktį lekiant magistrale tamsoje akimis žybsėdavę asilai stebuklingai nepuolė po ratais, išdegusių laukų vidury, likus keliems šimtams kilometrų iki degalinės pasibaigus ir neveikiant telefono ryšiui sustojo tarsi specialiai nelaimėliams pasiųsta pakeleivinga mašina, o Rio de Žaneiro paplūdimy nakvynė miegmaišiuose kartu su keliais milijonais jaunimo iš viso pasaulio pasirodė netgi jaukesnė nei savo lovoje.
Ar dar nepakanka įrodymų, kad stebuklų vis dėlto yra, klausia iš piligriminės kelionės ką tik sugrįžęs Borisas Bylinskis, Panevėžio kolegijos Karjeros centro vadybininkas.
Madride surado Lietuvos gerbėjus
Susitikti su popiežiumi Pranciškumi į šiais metais Brazilijoje, Rio de Žaneire, vykusias Jaunimo dienas devyniolika Panevėžio, Pasvalio, Biržų krašto jaunuolių ir jų vedlys, Pumpėnų klebonas argentinietis Domingas Avelaneda patraukė, kaip juokauja, per aplinkui.
Du piligrimų autobusai liepos 2-ąją iš Panevėžio pajudėjo Ispanijos link. Porą dienų, ir keliautojai jau Madride. Vėliau jie kalbės, kad per visą kelionės mėnesį šis etapas buvo bene vienintelis, neiškrėtęs staigmenos.
Ispanijos sostinėje panevėžiečius pasitiko alinamas 40-ies laipsnių karštis ir iki ašarų savo gerumu sujaudinę žmonės.
Visam būriui piligrimų iš Panevėžio krašto duris atvėrė vienos stipriausių Ispanijoje futbolo komandų Madrido „Real“ kineziterapeuto šeima. Dvylika vaikų auginantys tėvai dėl užgriuvusių svetimšalių net savo atžalas išsiuntė nakvoti pas giminaičius.
B. Bylinskis pripažįsta: tiek daug vaikų juos stulbino, o ispanams gausi šeima – įprastas reiškinys. Mediko žmonos dvi seserys augina ne ką mažesni būrį – po 10–11 atžalų.
Pirmą kartą sutikto ispano namuose piligrimai jautėsi kaip viešnagėje pas seną pažįstamą – baseine gelbėjosi nuo nežmoniško karščio, mėgavosi jūros gėrybėmis ir klausėsi šeimininkų pagyrų Lietuvai.
Keliautojams nereikėjo aiškinti, kuo pusė amžiaus Sovietų Sąjungos glėbyje išbuvusi Lietuva dabar skiriasi nuo Rusijos.
Svetingos šeimos sūnus Kaune studijuoja inžineriją, o tėvas su trimis vaikais ką tik buvo sugrįžęs iš atostogų Lietuvoje.
„Apie Lietuvą jie atsiliepia labai gerai, grožisi mūsų kraštovaizdžiu, o žmonės jiems atrodo šilti“, – ispanų požiūris kiek nustebino apie tautiečius negerų istorijų įpratusius girdėti piligrimus.
Vėliau kelionėje savotišku raktu jiems tapo mūsų krepšininkų garsenybių vardai. Sutiktieji, išgirdę Lietuvos vardą, nušvisdavo: žinom žinom – jūs turit Sabonį ir Valančiūną.
Vidury laukų be degalų ir ryšio
Tik parą praleidę Madride piligrimai išskrido į Buenos Aires, kur darbuojasi Panevėžio krašte itin mylimo argentiniečio vienuolio Domingo tėvas.
B. Bylinskis juokiasi, kad jiems negrėsė pasirodyti nemandagiems pamiršus pastogę suteikusio žmogaus vardą. Ir dvasininko tėtis, ir senelis, netgi prosenelis yra Domingai.
Buenos Airėse panevėžiečiams neišdildomą įspūdį padarė seniausioje 300 metų skaičiuojančioje Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje paties Domingo ir kunigo iš Seinų aukotos šv. Mišios. Kas žino, gal po šios bažnyčios skliautais pirmą kartą Dievo žodis skambėjo lietuvių kalba?
Bueinos Airėse dviem išsinuomotais automobiliais prasidėjo 3000 kilometrų besitęsusi piligrimų kelionė pirmaisiais jėzuitų keliais Pietų Amerikoje ir tikrieji išbandymai, įvarę baimės, bet privertę kvatotis.
Mikroautobusu ir lengvąja mašina beriedant į kunigo Domingo studijų miestą San Rafaelį, vienam ekipažui baigėsi degalai.
„Priekyje važiavęs mikroautobusas rūko ir nurūko. O aplinkui laukai su besiganančiais buliais, artimiausia degalinė už poros šimtų kilometrų, mobilieji telefonai beverčiai, nes nėra ryšio. Bandėme stabdyti pakeleivingas mašinas – visos pro šalį švilpė. Argentina ir taip nėra saugi šalis, o mes, svetimšaliai, turbūt visai nekėlėme pasitikėjimo“, – įtaria B. Bylinskis.
Tokia nepavydėtina padėtis piligrimų ne išgąsdino, o sukėlė juoko bangą.
„Žinojome, kad vis tiek kada nors kaip nors išsikapstysim“, – neabejojo Borisas.
Į priekį mikroautobusu nukūrę bendražygiai tik po kurio laiko apsižiūrėjo pametę kolegas.
Be degalų likęs ekipažas pakely kone valandą laukė, kol jų gelbėti sugrįžo ratuoti bičiuliai.
Tik iš jų gerų norų pagalbos buvo maža – nė viename išsinuomotame automobilyje nebuvo lyno.
Kai bestabdant pro šalį švilpiančius automobilius įskaudo rankos, piligrimai sulaukė išsigelbėjimo. Laimei, sustojęs vairuotojas turėjo reples.
Likusį kelią iki degalinės panevėžiečiai dardėjo ekstremaliomis sąlygomis – prie mikroautobusą lengvąją prikabinę iš pakelės tvorų iškarpytų vielų susuktu lynu.
Gelbėjo abrikosų kauliukai
Su nuotykiais San Rafaelį pasiekusius piligrimus apgaubė Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos vienuolyno ir seminarijos ramybė. Čia kunigas D. Avalaneda praleido septynerius metus, kol, baigęs studijas, buvo pasiųstas ganytojiškam darbui į be klebono likusius Pumpėnus. Retas šią seminariją baigęs dvasininkas paliekamas Argentinoje. Jos misija – parengti kunigus visam pasauliui ir išsiųsti ten, kur jų šaukiasi dvasininkų stokojantys vyskupai.
Kai Lietuvą kepino vidurvasario karščiai, Argentinoje buvo gili žiema. Dieną termometro stulpelis pakildavo iki 15-os laipsnių šilumos, vos saulei nusileidus staigiai krisdavo žemiau nulio, vienuoliai kaleno iš šalčio ir šildydavosi abrikosų kauliukais kūrendami „buržuiką“.
San Rafaelio priemiestyje įsikūrusi kongregacija – tarsi valstybė valstybėje. Jos vienuoliai gyvena iš savo užsiaugintų gėrybių, moterų vienuolyne kvepia verdama uogiene, vėliau išdalijama už aukas. Iš surenkamų aukų kongregacija išlaiko ne tik seminariją, bet ir dar penkis vaikų bei senelių globos namus. Vienus jų, priglaudusius neįgalius vaikučius, vienuoliai praminė angelų namais. Kodėl, B. Bylinskis suprato ten apsilankęs.
„Savimi visiškai negalintys pasirūpinti neįgalūs vaikeliai yra patys tikriausi angelėliai. Jie nevaikšto, nekalba, patys nepavalgo, bet laime švyti jų akys, kai nusišypsai. Tada ir supranti, kad tavo paties problemos tokios nerimtos“, – įvertino jaunuolis.
Vienuolės išgyvena iš uogienių
Prie globos namų išlaikymo valstybė neprisideda nė peso. Anot B. Bylinskio, visuomenės akyse valstybinės įstaigos turi itin prastą vardą.
„Studijos valstybiniame universitete nekainuoja, bet jį baigus susirasti darbo praktiškai neįmanoma. O privačiuose universitetuose studijuoti brangiau nei Lietuvoje, tačiau ten potencialūs darbdaviai jau per diplominių darbų gynimus atsirenka darbuotojus. Įsėdus į valstybinį taksi dideli šansai būti apvogtam. Kriminogeninė situacija šalyje gero nežada turistams, o vietiniai, paklausti kelio, dairosi policininko. Užkalbinus atsitiktinį praeivį gresia likti be daiktų arba net sumuštam“, – „Sekundei“ pasakojo Borisas.
Piligrimai turėjo progą bent akies krašteliu pažvelgti į tylos įžadus davusių vienuolių gyvenimą.
Į uždarą vienuolyną keliautojai nebuvo įleisti, bet su jo vyriausiąja pasikalbėjo pro grotas. Vienuolės užklydėliams nesirodo – tyloje gyvenančios moterys neiškelia kojos už vienuolyno, o pragyvenimui užsidirba siūdamos ir siuvinėdamos liturginius drabužius. Netrukus jų pasaulis šiek tiek prasiplės. Vienuolyną ketinama apjuosti aukšta nepermatoma tvora, kad jo gyventojos turėtų galimybę pasivaikščioti lauke.
Vienuolynų gausa Argentinoje stebina nebent atvykėlius. Vietiniai nė neįsivaizduoja, kad jų itin religingoje šalyje galėtų būti kitaip.
„Lietuvoje į tikintį žmogų vis dar žiūrima kaip į ufonautą, o Argentinoje toks požiūris į netikintįjį“, – įsitikino Borisas.
Emigrantai iš vargo
Atsisveikinę su svetingais Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos vienuoliais, panevėžiečiai pasuko į už paros kelio esantį Saltą – gimtąjį kunigo Domingo miestą.
Andų kalnų papėdėje, netoli miško ir upės įsikūrusi dvasininko tėvų ranča, kas vakarą nurausvinama nuostabių saulėlydžių, piligrimams gal būtų pasirodžiusi kaip rojus žemėje, jei ne kai kuriems ilgam atmintyje išliksiantis pasivažinėjimas kalnų keliais. B. Bylinskis juokauja, kad pojūčių būta ne prastesnių nei kylant ir leidžiantis linksmaisiais kalneliais. Kai kurių keliautojų organizmai pareiškė rimtą protestą prieš tokią pramogą.
Keliaudami Brazilijos link panevėžiečiai nepraleido progos užsukti ir į Iguazu nacionalinį parką, pasidalytą dviejų valstybių – Brazilijos ir Argentinos. Kurios pusėje gražesni kriokliai – amžinas kaimynių klausimas.
Kita piligrimų stotelė – didžiausias Brazilijos miestas San Paulas ir susitikimas su vietos lietuvių bendruomene.
„Emigrantai turbūt yra dviejų tipų: pasitraukusieji iš egoizmo, esą Lietuvoje neįmanoma nei dirbti, nei užsidirbti, ir išvažiavusieji iš vargo“, – išvadas padarė B. Bylinskis.
Pastariesiems vaikinas priskiria prieš pusę amžiaus ir dar seniau emigravusiuosius į Braziliją. Oficialiomis žiniomis, vien 1927–1929 m. į tą šalį išvyko apie 30 tūkst. tautiečių. Sunku suvokti, ką lietuviams reiškė atvažiuoti į buvusias kavos plantacijų vergų vietas.
Dešimtmečiai keitė kartas, tačiau lietuvybės nesunaikino.
Į piligrimus lietuviškai prabilo ne tik 90-metė, atminty išsaugojusi savo vaikystės Lietuvą, bet ir Brazilijoje gimę 20-mečiai.
„Nuostabu, kad emigrantai iš Brazilijos atvažiuoja metams į Lietuvą tik tam, kad išmoktų lietuviškai“, – susižavėjęs Borisas.
Lietuvybės lopšys San Paule
Lietuviškoji salelė Brazilijoje – keliasdešimt kilometrų nuo San Paulo tautiečių įsigytas apie 350 tūkst. kvadratinių metrų žemės sklypas, kuriame namus leista statytis kone vien tik lietuvių kilmės asmenims.
Dauguma iš čia esančių šešiasdešimties pastatų – jaukūs, raudonų plytų vasarnamiai, išgražinti lietuviška simbolika. Šiam prieš trejetą dešimtmečių pradėtam kurti rajonui Brazilijos lietuviai suteikė simbolinį Lituanicos vardą. Lietuvybės lopšy lietuviai susikūrė viską, ko reikia bendruomenei, – svečių namus, sporto aikštynus, koplyčią.
Lietuvių bendruomenę nuvarę nuo kojų trankiais tautiniais šokiais jau kitą dieną piligrimai pasiekė galutinį kelionės tikslą – Rio de Žaneirą.
Vietinių šeimoje apsistojusiam B. Bylinskiui pavydėtų ne tik pakerėtieji kelionių magijos, bet ir futbolo aistruoliai. Pro laikinojo jo būsto langus atsivėrė įspūdingo dydžio Marakanos stadiono panorama. Vien jam apeiti prireiktų pusės valandos, tai yra tik perpus mažiau nei užtektų perkulniuoti visą Panevėžį. O žmonių į stadioną telpa netgi dvigubai daugiau nei gyvena Aukštaitijos sostinėje.
Popiežiaus klausėsi paplūdimy
Tačiau didžiausią įspūdį piligrimams padarė Kopakabanos paplūdimys. Skaičiuojama kad į jį išgirsti popiežiaus Pranciškaus žodžio susirinko per 2 mln. jaunimo iš viso pasaulio. Bangų skalaujamame paplūdimyje kelioms dienoms poilsiautojus pakeitė piligrimai: čia vyko susitikimai su popiežiumi, kryžiaus keliai, vigilijos, buvo aukojamos šv. Mišios. Čia pat tikintis jaunimas ir gyveno: nakvojo miegmaišiuose po atviru dangumi, žavėjosi nuostabiais saulėtekiais, svetimšalius sveikinančiomis papūgomis ir ratus sukančiais kariniais sraigtasparniais bei pakrantėje išsirikiavusiais kariniais laivais, saugančiais popiežių ir piligrimus nuo terorizmo akto.
„Popiežius palinkėjo jaunimui daryti tikėjimo revoliuciją – skelbti Evangeliją. Labai daug tikinčiųjų bijo prisipažinti, ką turi širdyje. Popiežius suteikė drąsos būti su Dievu. Visą kelionę jaučiau, kad Dievas yra šalia. Ar kitaip būtume taip sėkmingai nukeliavę 40 tūkst. kilometrų?“ – išvadas padarė Borisas.
