Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jurgita Maksimenko-Šėlienė paskelbė, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą nepasitvirtino buvusiam žymiam medikui pateikti kaltinimai – nenustatyta, kad jis siekė kankinti savo šešerių metų augintinį.
Anot teisėjos, pripažįstant asmenį kaltu dėl žiauraus elgesio su gyvūnu pagal įstatymus turi būti nustatyta tyčia, o ji šioje byloje to nebuvo.
„Aš labai mylėjau savo šunį, mes su juo buvome geriausi draugai“, – po išteisinamojo nuosprendžio susijaudinimo neslėpė J. J. Žilinskas, pažymėjęs, kad labai rūpinosi savo gyvūnu, o tai, kas įvyko, jau nieko nepakeisi.
Baudžiamąją bylą teismui perdavę prokurorai teigė, kad dar praėjusių metų rugsėjo 6 d., apie 10 val., J. J. Žilinskas grandine pririšo savo vokiečių aviganių veislės šunį prie automobilio „VW Passat“ galinio kablio, o paskui važiavo Salininkų gatve, kol tai pasatebėjo kitu automobiliu važiavusi vyro kaimynė. Moteris bandė J. J. Žilinsko vairuojamą transporto priemonę sustabdyti, bet kaimynas nestojo ir esą tik padidino greitį, todėl ji buvo priversta automobilį aplenkti ir užkirsti kelią.
Kai mediko vairuojamas automobilis sustojo, šuo jau nebebėgo – gulėjo ant asfalto. Paaiškėjo, kad jis keletą metrų buvo velkamas, nes nespėjo bėgti paskui savo šeimininko vairuojamą automobilį.
Vilkšuniui buvo nubrozdintos kojos, letenos, jį iš karto į veterinarijos kliniką išsivežė gyvūnų globėjai. Tačiau Mauriui nebuvo lemta išgyventi – po keturių parų jis nugaišo.
Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas J. J. Žilinskas kategoriškai neigė jam pateiktus kaltinimus ir sakė, kad savo augintinį mylėjo, niekada su juo blogai nesielgė, o tai, kas įvyko, esą buvo kaimynės kerštas dėl to, kad šiai nesutiko parduoti savo sodo namo.
Jis pasakojo, kad tuo metu kitiems žmonėms jau buvo pardavęs savo namą Kelmijos g., naujieji šeimininkai paprašė kuo skubiau išsikraustyti, todėl jis susiruošė persikelti į už maždaug dviejų kilometrų esančius sūnaus namus.
„Tądien sūnus buvo išvykęs, bet nutariau pats išgabenti šunį – jo nebuvo įmanoma įkelti į automobilį ir išvežti, nes jis nesutikdavo palikti namų, o už pavadėlio tempti jo jau negalėjau dėl prastos sveikatos, – teisme sakė vyras. – Buvau matęs, kaip vilkšuniai bėga paskui automobilį, todėl nutariau ir savo Maurį taip persigabenti į kitą gyvenamąją vietą.“
Pensininkas teigė, kad pririšo šunį prie maždaug trijų metrų grandinės, o automobiliu važiavo apie 15 km/val. greičiu ar net lėčiau. „Važiuodamas per veidrodėlį visada stebėjau šunį, jis bėgo, nebuvo jokių problemų“, – kalbėjo jis.
Tik vėliau, pasak jo, netikėtai automobilį ėmė persekioti kita transporto priemonė – vairuotoja (kaip vėliau paaiškėjo, kaimynė) daugybę kartų signalizavo, pavojingai manevravo, kol galop užtvėrė kelią.
„Staigiai stabdžiau, nes išsigandau, kad gali įvykti autoįvykis, manau, tai ir paveikė mano šunį, kuris galėjo išsigąsti, dėl to ir suklupo“, – sakė J. J. Žilinskas.
Anot jo, vilkšuniui buvo sužalotos letenos, o kaimynė, sustabdžiusi jo vairuojamą transporto priemonę, iškvietė policijos pareigūnus bei gyvūnų priežiūra besirūpinančios orgazacijos atstovus. Šie, kaip pabrėžė pensininkas, jo vilkšuniui užnėrė metalinę kilpą ant kaklo ir letenų, o paskui grubiai įmetė į bagažinę ir nuvežė į veterinarijos kliniką.
Čia J. J. Žilinskui šuns veterinarai negrąžino, nes tęsė gydymą, tačiau, anot išteisintojo, jo vilkšunis buvo gydomas netinkamai, jam buvo leidžiami ne tie vaistai, dėl to įvyko komplikacijos ir Mauris nugaišo.
„Negalėjau šuns kankinti ar kitaip su juo žiauriai elgtis, mano Mauris buvo mylimas ir prižiūrimas“, – tikino medikas.
Tuo metu vyro kaimynė, kuri ir iškvietė policijos pareigūnus, sakė, kad toks J. J. Žilinsko elgesys su šuniu jai sukėlė tikrą šoką. Ji prisiminė, kaip persekiojo kaimyno vairuojamą automobilį – ne kartą jam signalizavo, bet šis, ko gero negirdėjo, todėl privažiavusi arčiau transporto priemonės, per langą mosikavo rankomis.
„Norėjau šuniui išgelbėti gyvybę – šuo iš pradžių bėgo ristele, atrodė, kad yra pavargęs, o po to buvo velkamas, nes kai bandžiau automobilį sustabdyti, vairuotojas tik padidino greitį, šuo jau nebegalėjo suspėti bėgti“, – sakė moteris.
Jos teigimu, asfaltu vilkšunis buvo velkamas neilgai, nes jai pavyko automobilį sustabdyti.
Šie moters ir baudžiamojon atsakomybėn patraukto buvusio chirurgo onkologo parodymai sutapo – šuo buvo tempiamas kelis paskutinius metrus iki J. J. Žilinskas sustabdė savo vairuojamą automobilį.
Tačiau, anot teismo, J. J. Žilinskas negali būti nuteistas dėl žiauraus elgesio su gyvūn, nors šis ir vėliau nugaišo nuo patirtų sužalojimų.
„Šuns pririšimas prie lėtai važiuojančio automobilio, kai šuo yra pajėgus tokiu greičiu bėgti, pats savaime negali būti pripažįstamas žiauriu elgesiu su gyvūnu, kuris turi pasireikšti visuomenėje netoleruotinais ir būtinumu nepagrįstais veiksmais, kuriais išreiškiamas nepateisinamas negailestingumas ir savivalė gyvūnų atžvilgiu“, – teisėja J. Maksimenko-Šėlienė pažymėjo, kad vilkšunis parklupo ne dėl sąmoningų netinkamų šuns transportavimo sąlygų, bet ir dėl kitų aplinkybių, privertusių automobilį, prie kurio buvo pririštas šuo, manevruoti ir stabdyti.
Pasak teismo, J. J. Žilinsko pasirinktas gyvūno transportavimo būdas negali būti pripažintinas tinkamu, tačiau vien dėl to vyras negali būti pripažįstas kaltu dėl žiauraus elgesio su gyvūnu.