Senųjų laikų asmenukėje – žmogaus akistata su Černobylio mirtimi

 (38)
Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kas užfiksuota šioje nuotraukoje. Atrodo, kad iš fabriko grindų išdygo milžiniškas grybas, prie kurio dirba šalmus mūvintys vaiduokliai vyrai.
Černobylyje daryta asmenukė
Černobylyje daryta asmenukė

Tačiau šis kadras turi neabejotinai kažką klaikaus: jūs žiūrite į didžiausią vienos nuodingiausių medžiagų pasaulyje – išsilydžiusios reaktoriaus šerdies, kuri vadinama koriumu, sankaupą, rašo atlasobscura.com.

Po kelių dienų ar savaičių nuo 1986 metų balandžio pabaigoje įvykusios Černobylio branduolinės katastrofos toje pačioje patalpoje su tokiu kiekiu šios radioaktyvios medžiagos atsidūręs žmogus žūtų per kelias minutes.

Netgi po dešimtmečio, kai buvo daryta ši nuotrauka, radiacija veikiausiai keistai transformavo juostelę ir paliko nuotraukoje grūdėtą vaizdą.

Nuotrauka, apgaubta paslapties

Šioje fotografijoje užfiksuotas asmuo – Arturas Kornejevas – šioje vietoje lankėsi daugiau už visus kitus žmones ir tai darydamas gavo daugiau radiacijos negu visi kiti žmonės istorijoje.

Neįtikėtina, bet šis žmogus veikiausiai tebėra gyvas. Pati istorija, kaip Jungtinėms Valstijoms pavyko gauti šio žmogaus nuotrauką neįtikėtinai nuodingos medžiagos akivaizdoje, yra apgaubta paslapties.

Šios fotografijos Ameriką pasiekė praėjusio šimtmečio 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai ką tik nepriklausomybę iškovojusios Ukrainos vyriausybė perėmė šią atominę elektrinę ir įsteigė Černobylio branduolinio saugumo, radioaktyvių atliekų ir radioekologijos centrą.

Netrukus šis centras pakvietė kitų šalių vyriausybes bendradarbiauti vykdant branduolinio saugumo projektus. JAV Energetikos departamentas į pagalbą pasiūlė Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų nacionalines laboratorijas (Pacific Northwest National Laboratories, PNNL) – klestintį mokslo centrą, įsikūrusį Vašingtono valstijos Ričlando mieste.

Tuo metu Timas Ledbetteris buvo palyginus naujas PNNL informacinių technologijų skyriaus darbuotojas ir jam buvo skirta užduotis sukurti skaitmeninių nuotraukų biblioteką, kuria galėtų naudotis Energetikos departamento Tarptautinis branduolinio saugumo projektas, kad pademonstruotų savo darbus amerikiečiams (tiksliau tariant, mažytei jų daliai, kuri tuo metu turėjo prieigą prie interneto).

Jis paprašė šio projekto narių pafotografuoti, kol jie lankėsi Ukrainoje, pasamdė laisvai samdomą fotografą užfiksuoti kai kuriuos kitus kadrus ir gavo fotografijų iš savo kolegų ukrainiečių, dirbusių Černobylio centre.

Tik Černobylyje neišvengta lemties

Tarp šimtų nuotraukų, kuriose matyti biurokratiniai rankų paspaudimai ir asmenys su laboratorijų chalatais, buvo gal dešimt kadrų, darytų ketvirtajame bloke, kur prieš dešimt metų, 1986 metų balandžio 26 dieną, per turbogeneratoriaus sistemos bandymą sprogo reaktorius.

Kai aukštai virš atominės elektrinės pakilo radioaktyvūs debesys, užnuodiję visą vietovę, apačioje išsilydė branduolinio kuro strypai, kurie ištekėjo iš reaktoriaus korpuso ir suformavo į lavą panašų radioaktyvų mišinį - koriumą – veikiausiai didžiausią nuodą planetoje.

Tokia itin radioaktyvi lava už laboratorijos ribų buvo susidariusi mažiausiai penkis kartus, teigia aukšto rango branduolinės energetikos inžinierius Mitchellis Farmeris iš Argono nacionalinės laboratorijos - dar vieno Energetikos departamento centro, įsikūrusio už Čikagos. Vieną kartą tokia lava buvo susidariusi Trijų mylių salos reaktoriuje Pensilvanijoje 1979 metais, antrą kartą – Černobylyje, o tris atskirus kartus – Fukušimos atominėje elektrinėje Japonijoje per 2011 metų katastrofą.

M. Farmeris laboratorijoje kuria modifikuotas radioaktyvios lavos versijas, kad išsiaiškintų, kaip ateityje būtų galima sušvelninti branduolines avarijas. Šios medžiagos tyrinėjimai parodė, pavyzdžiui, kad ant tokios lavos užpylus vandens, sustabdomas kai kurių produktų skilimas ir tolesnis pavojingų izotopų išsiskyrimas.

Iš penkių avarijų tik Černobylyje nepavyko sulaikyti radioaktyvios lavos tekėjimo. Be vandens, kuris būtų atvėsinęs šią masę, išsilydžiusios rektoriaus šerdies lava maždaug savaitę tekėjo per bloką, įtraukdama išsilydžiusį betoną, smėlį bei urano ir cirkonio molekules. Ši nuodinga lava veržėsi žemyn ir galiausiai pradegino pastato grindis.

Kai praėjus keliems mėnesiams po sprogimo branduoliniai inspektoriai galiausiai pateko į šią vietą, jie pamatė, kad 11 tonų lavos virto trijų metrų pločio pilka mase, kuri susitelkė garų paskirstymo koridoriaus kampe apačioje. Šią masę jie pavadino Dramblio koja. Bėgant metams, Dramblio koja aušo ir aižėjo. Netgi šiandien, toliau yrant radioaktyvioms medžiagoms, jos temperatūra yra šiek tiek didesnė už aplinkos temperatūrą.

Nuotraukų kilmės neprisimena

T. Ledbetteris negali prisiminti, iš kur tiksliai jis gavo šias nuotraukas. Minėtą biblioteką jis sudarė beveik prieš 20 metų ir svetainė, kur jos buvo patalpintos, yra labai prastos būklės – liko tik nuotraukų miniatiūros. (T. Ledbetteris, kuris vis dar dirba PNNL, buvo nustebęs, kai sužinojo, kad dalis svetainės vis dar yra prieinama viešai.) Tačiau jis yra tikras, kad šias nuotraukas padarė ne samdytas fotografas – taigi jas veikiausiai atsiuntė kolegos iš Ukrainos.

2013 metais Kyle Hillas, žurnalui „Nautilus“ rengdamas straipsnį apie Dramblio koją, užkliuvo už šios fotografijos, kuri jau buvo kelis kartus pasidalyta internete. Nuotraukos pėdsakai atvedė jį prie senojo PNNL tinklalapio.

Straipsnio autorius Davidas Goldenbergas pasekė jo pavyzdžiu ir taip pat grįžo į šį tinklalapį sužinoti daugiau informacijos. Kasdamasis per šios svetainės CSS kodus, D. Goldenbergas atkūrė seniai prarastą šios nuotraukos komentarą: „Arturas Korneevas, operacijų direktoriaus pavaduotojas, apžiūri Dramblio kojos lavą Černobylio atominėje elektrinėje. Fotografas: nežinomas. 1996 metų ruduo“. T. Ledbetteris patvirtino, kad prie šios nuotraukos tikrai buvo toks užrašas.

Paaiškėjo, kad Korneevas yra ne kas kita kaip Arturas Kornejevas – juodąjį humorą mėgstantis branduolinių įrengimų inspektorius iš Kazachstano, kuris šviesdavo ir stengėsi apsaugoti žmones nuo Dramblio kojos, kai ji susidarė Černobylio atominėje elektrinėje po sprogimo 1986 metais. Paskutinį kartą reporteriai su juo kalbėjosi 2014 metais, kai „The New York Times“ žurnalistas Henry Fountainas ėmė iš jo interviu Ukrainos Slavutyčiaus mieste, kuris buvo pastatytas evakuotiems Černobylio darbuotojams.

D. Goldenbergui nepavyko susirasti A. Kornejevo, tačiau minimą nuotrauką gali paaiškinti iš kitų nuotraukų ryškėjančios detalės. Išanalizavus panašių išsilydžiusios reaktoriaus šerdies fotografijų informaciją, paaiškėjo, kad jos visos buvo darytos paties A. Kornejevo. Taigi galima teigti, kad ši fotografija yra senųjų laikų asmenukė. Fotoaparato užrakto greitis veikiausiai buvo labai lėtas, kad A. Kornejevas spėtų atsistoti prieš objektyvą – tai paaiškina, kodėl jis atrodo judantis ir kodėl jo žibintuvėlio švytėjimas primena žaibo žybsnius. Nuotraukos grūdėtumas veikiausiai atsirado dėl radiacijos.

Misija yra viena iš daugelio

Pačiam A. Kornejevui šis apsilankymas buvo tik vienas iš šimto pavojingų misijų, kurias jis po katastrofos atliko Černobylio atominėje elektrinėje. Jo pirminė užduotis buvo nustatyti kuro liekanas ir padėti išmatuoti jų radiacijos lygį. Dramblio kojos radiacija iš pradžių siekė 10 tūkst. rentgenų per valandą – toks kiekis per metrą nuo jos esantį žmogų pražudytų greičiau negu per dvi minutes.

Netrukus jis pradėjo vadovauti valymo darbams, kartais netgi nuspirdamas nuo kelio gryno kuro gabalus. Per sprogimą ir valymo darbus nuo ūmaus radiacijos sindromo mirė daugiau kaip 30 darbininkų. Nepaisant milžiniškos radiacijos, pats A. Kornejevas vis grįždavo po paskubomis pastatytu betono sarkofagų, kad įvertintų pavojus. Dažnai jį lydėdavo žurnalistai.

2001 metais prie reaktoriaus šerdies, kur radiacija vis dar siekė 800 rentgenų per valandą, jis atsivedė vieną „Associated Press“ reporterį. 2009 metais rašytojas Marcelis Theroux (rašytojo Paulo Theroux sūnus ir aktoriaus Justino Theroux pusbrolis) leidinyje „Travel + Leisure“ paskelbė straipsnį apie savo apsilankymą Černobylio sarkofage ir pamišusį, kaukės nenešiojantį gidą, kuris M. Theroux nerimą išjuokė kaip „gryną psichologiją“. M. Theroux jį vadino Viktoru Kornejevu, bet veikiausiai tai buvo tas pats Arturas Kornejevas, nes jis pajuokavo apie tą patį dalyką, kaip ir po kelių metų vienoje „The New York Times“ publikacijoje.

Dabartinis jo likimas yra miglotas. Kai „The New York Times“ su juo susisiekė prieš pusantrų metų, jis padėjo planuoti 1,5 mlrd. dolerių kainuosiančios arkos statybas. Ši arka, kurios statybas numatyta baigti 2017 metais, uždengs griūnantį sarkofagą ir apsaugos nuo izotopų sklidimo. Tuo metu maždaug 65 metų vyras buvo ligotas, kentėjo nuo kataraktos ir dėl didžiulio jau gautos radiacijos kiekio nebebuvo įleidžiamas į sarkofagą.

Tačiau A. Kornejevo humoro jausmas liko toks pat. Atrodo, kad jis visai nesigailėjo dėl viso savo gyvenimo darbo. „Sovietinė radiacija yra geriausia radiacija pasaulyje“, - juokavo jis.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 
Naujienų prenumerata

Mokslas

Afrikoje bus stebimas „ugnies žiedu“ kartais vadinamas Saulės užtemimas (1)

Afrikos pietų ir vidurio regionuose dangaus stebėtojams ketvirtadienį atsivers įspūdingas Saulės užtemimas, kai Mėnulis uždengs beveik visą Saulės skritulį, palikęs tik siaurą ugnies žiedą pakraštyje.

Pro Žemę praskriejo grėsmingas asteroidas (104)

O atrastas jis buvo likus vos keletui valandų iki momento, kai kosminis luitas vos nesirėžė į mūsų planetos paviršių.

Europos kosmoso agentūra lietuviams – ir lobis, ir mokykla, ir privilegija

Europos kosmoso tyrimų ir technologijų centras (ESTEC) – didžiausias Europos kosmoso agentūros (EKA) padalinys, kuriame gimsta ir nuo pat pradžių įgyvendinamos visos kosmoso misijos.

Verslumo pamokos Mokslo festivalyje: nuo biotechnologijų iki teatro

Tryliktajame mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė“, kuris vyks rugsėjo 8–16 dienomis keturiolikoje Lietuvos miestų ir rajonų, bus įvairiausių praktinių užsiėmimų, padedančių moksleiviams tiesiogiai susipažinti su mokslo ir technologijų taikymais versle.

Mokslininkė paneigė mitą apie žuvį ir sunkiųjų metalų kaupimąsi (22)

„Žinoma apie pusantro milijono gyvųjų vandens organizmų rūšių, tačiau manoma, kad jų yra dar beveik 90 kartų daugiau“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) Polimerų chemijos ir technologijos katedros doktorantė Alisa Palavenienė.