Gerai apmokamą darbą iškeitė į savo svajonę: nenorėjau visą gyvenimą drebėti, kad mane atleis

Sėdėdamas prie kompiuterio nuobodžiame darbe Mažvydas Laurinaitis svajojo, kaip vakare galės atsipalaiduoti sporto salėje. Galų gale vaikinui toptelėjo mintis, o kodėl jam reikia svajoti, jei jis sporto salę gali paversti savo darboviete.

Šiandien jis jau sertifikuotas asmeninis treneris. Jaunuolis iškeitė gerai apmokamą darbą žiniasklaidoje ir išėjo į nežinią, tačiau dėl savo sprendimo yra kaip niekad laimingas.

„Vienu metu supratau, kad galiu dirbti samdomą darbą ir pastoviai drebėti, kad mane atleis, kokia bus mano pensija, arba aš galiu eiti ir pamėginti kažką padaryti, išpildyti savo svajones ir užsitikrinti visai kitokią ateitį, kurioje galėčiau ir aprūpinti savo šeimą, ir gyventi pilnavertiškai“, – pasakoja M. Laurinaitis.

DELFI baigia straipsnių ciklą „Mano drąsi istorija“ apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.

Žurnalistika nuvylė

Vaikinas įstojo į Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą tikėdamasis, kad po studijų turės galimybę daug keliauti, rašyti ir kurti. Vis dėlto realybė pasirodė kiek kitokia.

„Jeigu žmonių svajonių darbas be sustojimo sėdėti prie kompiuterio, kelti naujienas į srautą, neužsiimti jokia kūryba, tai gal žurnalistika ir svajonių darbas. Visos mano svajonės apie žurnalistiką baigėsi tuo, kad 5 dienas per savaitę sėdi prie kompiuterio, keli naujienas, kažką išverti. Mane labiausiai erzino bukas sėdėjimas ir kūrybos nebuvimas“, – pasakoja M. Laurinaitis.

Motyvacijos likti šiame darbe, atvirauja vaikinas, nepridėjo ir laisvės trūkumas, dirbant biure neįmanoma pasimėgauti šilta ir gražia diena, negali panorėjęs visko mesti ir pabėgti į gamtą, esi įpareigotas nuo ryto iki vakaro sėdėti prie kompiuterio ekrano.

„Darbe turi savo režimą, žinai, kad dirbsi nuo ryto iki 3 valandos dienos ar nuo 3 valandos iki vidurnakčio ir pagal tai dėlioji savo dieną. O aš norėjau būti savo laiko šeimininkas, susidėlioti pats, kada dirbsiu, kad nebūtų fiksuotų darbo valandų. Galiausiai norisi dirbti dėl savęs, dėl savo svajonės, o ne švaistyti laiką siekiant kažkieno kito svajonės“, – sako pašnekovas.

Sportuoja nuo vaikystės

M. Laurinaitis sportuoja nuo vaikystės, ilgą laiką lankė krepšinio mokyklą, tačiau patirta sunki trauma privertė atsisveikinti su sporto šakomis, kurios reikalauja staigių judesių.

„Vaizdžiai pasakojant, per kelį susilenkė koja, išniro kelio girnelė. Niekada nebuvau toks talentingas, kad šiame sporte būčiau kažką pasiekęs, bet taip baigėsi mano bandymas žaisti krepšinį. Kadangi visą gyvenimą sportavau, patyręs traumą galėjau rinktis operaciją, bet jai nesiryžau, nes reabilitacija labai ilga.

Todėl galėjau užsiimti sportu, kuriame nereikia staigių judesių. Iš esmės futbolas, tenisas, krepšinis, viskas, kas reikalauja staigių judesių, atkrito. Todėl liko sporto salė ir viskas, kas su tuo susiję“, – pasakoja M. Laurinaitis.

Pirmą kartą sporto salėje jis apsilankė dar būdamas mokykloje, tačiau pradžia buvo pilna klaidų ir nedavė jokių greitų rezultatų.

„Pirmą kartą į sporto salę atėjau 17-os, ten nieko nesupratau, bet buvau užsispyręs, todėl tris ar keturis metus valgiau bet ką, dariau bet ką ir stebėjausi, kodėl niekas nesikeičia. Supratimas apie sportą atėjo labai pamažu“, – sako M. Laurinaitis.

Intensyviai sportuoti vaikinas pradėjo 20-ies, jį sudomino ir motyvavo įvairūs profesionalų filmukai ir patarimai internete, sportininkų tinklaraščiai. Jo teigimu, užsienyje tokie dalykai paplitę, o Lietuvoje jų trūksta, todėl vienas iš tikslų – užpildyti šią spragą.

„Aš svajoju žmonėms duoti turinį, filmuoti savo treniruotes su patarimais, motyvuoti žmones. Noriu užsiimti kūryba“, – sako M. Laurinaitis.

Planų daug

Kol kas kaip asmeninis treneris jaunuolis žengia tik pirmuosius žingsnius. Lietuvos sporto akademijoje jis baigė sveikatingumo trenerio kursus, tačiau dar ilgai svarstė.

„Galvojau, kad jei pakeisčiau darbovietę ar profilį, gal kūrybos rasčiau ir žurnalistikoje, bet šiuo metu, kai sėdi darbe ir keli naujienas, o viskas, ką galvoji, kaip sau įdomesnę treniruotę pasidaryti po darbo, supranti, kad galbūt sėdi ne toje vietoje, kur turėtum būti.

Tada pradedi galvoti, kad metas kažką keisti, nes ims ir pralėks tas gyvenimas, o po to gailėsiesi, kad kažko nepabandei ar kažko nepadarei, bet sėdėjai biure kiauras dienas ir nebandei pasiekti svajonės“, – sako M. Laurinaitis.

Jis pasakoja, kad drąsos priimti šį sprendimą jam reikėjo labai daug, net parduotuvėje rinkdamasis maisto prekes jis užtrunka valandą, nes negali apsispręsti, ką išsirinkti, o čia reikėjo priimti sprendimą, kuris drastiškai keičia visą gyvenimą.

„Visada svarstau, gal padaryti tą ar aną. Todėl imti ir mesti šiltą vietą ir gerai apmokamą darbą nebuvo lengva, reikėjo daug drąsos. Tos drąsos radau skaitydamas įvairias tobulėjimo knygas, matydamas, kaip kiti žmonės investuoja į save ir dėl to eina į priekį. Žiūrėjau į užsienio sportininkus, kurie akcentuoja, kad viskas prasideda tavo galvoje ir turi daryti tai, kas tau patinka ir kai tu tai darai, viskas savaime pavyksta“, – sako M. Laurinaitis.

Šiandien pašnekovo galvoje jau sukasi ne viena svajonė ir ateities planas: „Ilgainiui norisi tapti geriausiu treneriu, pasiūlyti žmonėms geriausią produktą, galiausiai atsidaryti savo sporto salę, kurioje priimčiau žmones, kur viskas būtų pagal mano įsivaizdavimą, kokia turi sporto salė“.

Pašnekovas priduria, kad taip pat norėtų pabandyti parašyti knyga, tik dar tiksliai pats nežino, koks tai bus kūrinys.