Gal neatsitiktinai pavasario mėnesiai pavadinti paukščių vardais – kovas, balandis, gegužė. Tai tarsi simbolizuoja su pavasariu sugrįžtančius didelius mūsų lūkesčius, aukštus siekius – ne tik gamtos, bet ir jos mažos dalies – žmogaus dvasinį atgimimą. Pavasaris iš miško savininko reikalauja kantrybės, atidos ir išmonės.
Miškui reikia ramybės
Astronominio pavasario pradžia – kovo 22 –oji, todėl dabar miške – nuostabus gamtos budimo, atgimimo ir augimo metas. Kovo mėnesį iš pietų jau sugrįžo beveik visi paukščiai – apie 70 jų rūšių, todėl inkilais ir jų lizdavietėmis reikėjo pasirūpinti gerokai anksčiau – prieš jiems sugrįžtant. Balandžio pradžioje ilgauodegės zylės, bukučiai, alksninukai strazdai jau dės kiaušinius, parskris bene aristiokratiškiausi Lietuvos paukščiai – gervės, prasidėjo kurtinių tuoktuvės. Nemiega ir žvėrys: vieni jų – šernai, lapės, miškinės kiaunės, voverės, kiškiai jau rūpinasi savo jaunikliais, kiti – tik poruojasi, kovo mėnesį briedžiams pradėjo dygti ragai, elniai juos ką tik numetė, stirninas balandį į medelių ir krūmų kamienus jau aštrina naujus ragus, kuriuos užsiaugino per žiemą Gegužės pradžioje atsiras ir stirniukų. Švelniakailiai žvėreliai keičia per žiemą sudėvėtus kailinius – šeriasi ir netrukus pasipuoš naujais, plonesniais apdarais. Saulės spinduliai iš slėptuvių išviliojo net roplius, varles ir kitokius gyvius. Suvilioti pirmųjų žiedų – lazdynų ir blindžių nektaro netrukus pradės skraidyti ir vabzdžiai. Todėl po atšiaurios žiemos atgimstančiam miškui ir jo gyventojams dabar kaip niekad reikalinga ramybė ir jos nedrumsčianti kūrybinė žmogaus veikla, padėsianti užgydyti ne tik žiemos negandų padarytas žaizdas, bet ir mišką praturtinti.
Šiuo šventu gamtos budimo laikotarpiu ne tik suprasti, bet ir įsivaizduoti būtų sunku mišką kertančią ar niokojančią, triukšmą keliančią žmogišką būtybę. Ramybės reikia ne tik paukščių ir žvėrių jaunikliams, bet ir ragus metantiems elniams, todėl lankantis miške būtina laikytis kelių paprastų taisyklių: nedrumskite žvėreliams ramybės ir nesiartinkite prie jauniklių – išsigandusi motina gali juos palikti ir jie dar esant šaltoms pavasarinėms naktims gali sušalti, o motina gali pulti per arti priėjusį žmogų; nelieskite rastų žvėrelių ir kuo greičiau nuo jų pasišalinkite, neneškite žvėrelių namo. Todėl pavasarį ir vasaros pradžioje, kai briedžiai, elniai ir stirnos veda ir augina savo vaikus, o paukščiai peri, labiausiai reikėtų vengti be reikalo bastytis po mišką ir drumsti jų ramybę.
Galima įvertinti žiemos nuostolius
Kol nesusprogo medžių pumpurai , pirmieji pavasario mėnesiai, – tinkamiausias metas ne tik miško kirtavietėms atkurti, bet ir įvertinti gamtos ar žvėrių padarytą žalą miško želdiniams ir žėliniams, jų apsaugos priemonių patikimumą ir miške gyvenančių žvėrių gausą. Apžiūrint jaunuolynus, vertinami elninių, kiškių, šernų, bebrų, pelinių graužikų pažeidimai – nugraužti, nukąsti, nulaužti, išrauti, iškasti, sutrypti medeliai ar užtvindyti plotai. Jeigu rasite daugiau kaip 15 proc. pažeistų medelių – reiškia, kad jūsų miške žvėrių yra per daug ir jų skaičių reikia reguliuoti. Įvertinus žalą, teks pasirūpinti, kad želdiniuose ir žėliniuose po žiemos neliktų žvėrių nuniokotų 0,1 ha ir didesnių laukymių ir jas atsodinti. Reikėtų peržiūrėti ir anksčiau pasodintus želdinius – užberti vėjo nupustytas ar vandens nuplautas medelių šaknis žemėmis, pataisyti žemėmis užneštas, šalčio iškilnotas šaknis, o užtvindytuose plotuose nuleisti paviršinį vandenį.
Kūrybingai atkurkime miškus
Pastaruoju metu sparčiai formuojasi keista ir logikai prieštaraujanti ,,tradicija“ – derlingų augaviečių kirtavietes palikti atželti menkaverčiais minkštaisiais lapuočiais, o dažnai nederlingose buvusiose žemės ūkio naudmenose veisti ypač reiklias augavietės sąlygoms ir lepias medžių rūšis – hibridinę drebulę, mažalapę liepą., paprastąjį ąžuolą ar net paprastąjį buką. Kadangi šio proceso neįmanoma sustabdyti, nes būsimo miško tolimą ošimą nustelbia daug galingesnis ir širdžiai nepalyginamai mielesnis teikiamos paramos – pinigų šlamėjimas, tai bent iš anksto pasirūpinkite tokių želdinių tinkama apsauga. Jei jau netveriate tvoros – vienintelės patikimesnės (ir tai – ne visiškai) apsaugos priemonės nuo sparčiai didėjančios miško žvėrių kaimenės, iš anksto ant pasodintų vertingų medžių rūšių uždėkite individualius apsauginius gaubtus ūglių apsaugai nuo žvėrių skabymo. Individualios apsaugos priemonės tinkamomis laikomos, kurių gamintojai šių prekių sertifikatuose ar nuorodose ant jų pakuočių nurodo, kad jos naudojamos apsaugai nuo žvėrių.
Kirtaviečių žaizdos dažniausiai paliekamos užgydyti pačiai gamtai – savaiminiam atžėlimui, tačiau nepamirškite ir jų – padėkite bent iš dalies joms atsikurti: savaime atželiančiuose derlingose augavietėse veiskite ąžuolų ir kitų retesnių medžių rūšių grupes ir jas aptverkite. Nederlingose kirtavietėse sodinkite nektaringų medžių ir krūmų grupes (erškėčio, miškinės kriaušės ir obels, paprastojo šermukšnio, medlievos, blindės, dygiosios slyvos ir kt.), jei yra savaime augančių tokių medelių ar krūmų – juos išsaugokite. Jei spygliuočių medynuose buvo šakninės pinties židinių, atsodinkite juos lapuočiais – beržu, liepa, sausakrūmiu, sausmedžiu, vėlyvaja ieva ir kt. Tai padidins ne tik miško sveikatingumą – bus naudinga paukščiams, bitėms ir kitiems miškui reikalingiems vabzdžiams. Jeigu žiemą iškirtote eglyną, kuriame net 40 ir daugiau eglių kelmų yra puviniu, jį atkurkite taip, kad lapuočiai rūšinėje sudėtyje sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. Juk miškas – mūsų kūrybingumo ir kultūros vizitinė kortelė.
Nepamirškime ir priešgaisrinių priemonių
Pavasarį ypač pavojinga deginti sausą žolę. Dėl šios priežasties kyla didžioji dalis miško gaisrų, kurie suniokoja ne tik sausus miškus – pušynus, bet ir jaunus želdinius, įveistus buvusiose žemės ūkio naudmenose. Ir ne tik juos – gaisrai sunaikina daug naudingų vabzdžių entomofagų, augalų apdulkintojų – laukinių bičių, žygių, boružių ir kitų, žūsta dirvą formuojantys ir jos gyvybingumą palaikantys mikroorganizmai, teršiamas oras, dažnai žūsta ir patys žolės padegėjai. Tačiau ši problema, nepaisant nemažų baudų ir kitokių sankcijų, aktuali kasmet. Todėl siekiant užtikrinti bent minimalią jauno miško apsaugą, apie pasodinus želdinius būtina įrengti ne siauresnę kaip 4 m mineralizuotą priešgaisrinę juostą ir kasmet ją atnaujinti.
Stebėkite savo valdas
Be miško atkūrimo darbų, miške pavasarį suraskite ir kitos, jo sveikatingumui naudingos veiklos – aptverkite skruzdėlynus ir sutvarkykite anksčiau aptvertus, iš žiemos ar ankstyvo pavasario kirtaviečių pašalinkite dar žalias kirtimo atliekas, o iš spygliuočių medynų – žiemos vėjalaužas ir vėjavartas, išvežkite žiemą pagamintą medieną arba ją nužievinkite, ieškokite medžių liemenų kenkėjų apniktų medžių pagal jų įsigraužimo žymes ir išgraužas ant žievės ir pašalinkite juos iš miško, stebėkite, ar šviežiose spygliuočių kirtavietėse neatsirado miško vabzdžių kenkėjų – straubliukų, o juos pastebėję smėlio dirvožemiuose iškaskite duobeles jiems privilioti, vėliau juos sunaikinkite ir atlikite kitus miško sveikatingumo stebėjimo ir jo sanitarinės apsaugos darbus. Kad jie sėkmingai pavyktų, reikės ne tik dažnai stebėti mišką – daugeliu atvejų prireiks miško sanitarinės apsaugos ir miškininkų specialistų pagalbos: atėjus pavasariui miške prabunda ir gausybė jo kenkėjų, o jie, esant palankioms sąlygoms, sukelia nemažai rūpesčių pažeisdami medžius ar sukeldami jų ligas.
Pirmosios miško gėrybės
Ne tik rudenį, bet ir pavasarį miške galima prisirinkti grybų. Patys pirmieji ant nukritusių eglės ir pušies kankorėžių pasirodo pušyninis ir valgomasis tampriukai, vėliau lapuočių miškuose – kulinarų itin vertinami briedžiukai, balandžio-gegužės mėnesį pušynuose – valgomasis bobausis, kuris dažnai įvardijamas kaip nevalgomas, nes turi nuodingos medžiagos – giromitrino, pavasarinė tauriabudė.
Neniokojant vaistinių augalų augaviečių, jau balandį galima pasirinkti beržo ir pušies pumpurų, bruknės lapų, ąžuolo ir putino žievės, gegužę – gudobelės ir ievos žiedų, paparčio šakniastiebių, dilgėlės ir beržo lapų, pelkinio gailio, šalpusnio žiedų ir kitų vaistinių augalų savo sveikatai pagerinti ir prarastoms jėgoms atgauti.
Atgimstanti gamta – ne tik fizinės, bet ir dvasinės mūsų sveikatos šaltinis: sprogstant pumpurams išeikime į mišką pasimokyti kantrybės lėtai, bet aukštai augti ir ramybės kartu būti.
