Trečiadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje svarstytas klausimas dėl Lietuvos įmonių verslo ryšių su Rusija poveikio Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Seimo narys Raimundas Lopata pristatė savo pasiūlymą papildyti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą.
„Seime priima daug rezoliucijų, o toliau jų įgyvendinimas turi sekti, bet mechanizmo, pasirodo, ne visada turime. Panašu, kad taip atsitiko ir dabar. Žinoma, gal pakanka sankcijų mechanizmo, bet mes kalbame ne tik apie Rusiją, bet apskritai apie situaciją, kai paskelbiame kitą valstybę teroristine“, – dėstė jis.
Pranešėjas nurodė, kad vienas jo siūlomų straipsnis skambėtų taip:
„NSGK pateikia Seimui motyvuotą pasiūlymą valstybę pripažinti teroristine ir remiančia terorizmą. Seimui valstybę pripažinus teroristine ir remiančia terorizmą, su tokia valstybe ir joje įsteigtais ar kitaip veikiančiais verslo subjektais negalimi jokie verslo santykiai; šios valstybės verslo subjektai neturi teisės vykdyti veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje; šios valstybės piliečiai, kuriems nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nėra suteiktas pabėgėlio statusas, neturi teisės būti Lietuvos Respublikoje įsisteigusių juridinių asmenų dalyviais, t. y. akcininkais, nariais, komanditiniais nariais, tikraisiais nariais.
Visi turėti santykiai su valstybe, kuri buvo pripažinta teroristine ar remiančia terorizmą, privalo būti nutraukti per 3 mėnesius po tokio paskelbimo apie tai raštu informuojant Valstybės saugumo departamentą“.
Tuo metu antrasis straipsnis, pasak R. Lopatos, kyla iš to, kad verslas, kuris veikia autoritarinių valstybių rinkose turi pats prisiimti atsakomybę už kylančias rizikas.
„Atsitikus nelaimei, Lietuva aišku padėtų savo piliečiams. Taigi, skambėtų taip: rizikos valstybės, tai valstybės, kurias Valstybės saugumo departamentas yra įvardijęs kaip keliančias tam tikrą grėsmės lygį Lietuvos Respublikai ar valstybės, kuriose tarptautiniu mastu yra laikoma, jog jose nesilaikoma žmogaus teisių.
NSGK pateikia Seimui motyvuotą pasiūlymą įtraukti į rizikos valstybių sąrašą. Verslo subjektai, vykdydami veiklą su valstybėmis, kurios yra rizikos valstybių sąraše ar jų piliečiais nebus remiami ir ginami Lietuvos Respublikos“, – sakė jis.
Ledkalnio viršūnė
Savo ruožtu M. Petrauskas pastebėjo, jog piniginiai srautai iš Rusijos ir Baltarusijos dažniausiai būna investuojami netiesiogiai.
„Dažniausiai naudojamos sudėtingos verslo struktūros. Jei žiūrėtume, kas yra galutiniai naudos gavėjai, pamatytume Rusijos ar Baltarusijos piliečius.
Jie gali turėti antrąsias ar trečiąsias pilietybes, būti Šveicarijos ar Jungtinės Karalystės piliečiais. Tiesioginių investicijų matome tik ledkalnio viršūnę. Tai, kas yra po vandeniu, yra daug sudėtingiau užmaskuota“, – sakė jis.
Jo teigimu, tas pats matoma ir su sankcijomis.
„Iš tūkstančio sankcionuotų asmenų, Lietuvoje turto turi tik du, tai trys butai. Visos kitos 15 bendrovių, kurios yra mūsų sąrašuose, yra per netiesioginį sankcijų taikymą. Jie turi daugiau nei 50 proc. akcijų arba per valdymą turi įtaką.
Matomi sankcijų apėjimo klausimai. Jei prieš karą daugiau matydavome bandymus išnaudoti Lietuvą kaip tranzitinę valstybę, ypač pasinaudojant teisines paslaugas teikiančiomis bendrovėmis, investuoti pinigus iš Rytų per Lietuvą į Vakarų valstybes, tai šiuo metu matome, kad išnaudojant gan dideles ir žinomas teisines kontoras, bandoma apeiti sankcijų režimą. Tai gali būti piniginės lėšos, tam tikri apribojimai įvežti prekes, naudotis transporto priemonėmis.
Tiek Administracinių nusižengimų, tiek Baudžiamajame kodeksuose yra straipsniai dėl atsakomybės už tokius pažeidimus. Tačiau atsiranda nemažas iššūkis, kai iškyla klausimas, kas Lietuvoje turi pasakyti, kad pažeistas valstybės interesas.
Be to, sudėtingame nusikaltime reikia įrodyti tyčią. Reikia įrodyti, kad asmuo tikslingai bandė išvengti sankcijų, kad organizuojamos schemos, yra susitarimai. Iškyla klausimas dėl kriminalinės žvalgybos taikymo“, – sakė M. Petrauskas.
Naujas reguliavimas
NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas posėdžio pradžioje svarstė, kad Rusijos paskelbimas teroristine valstybe turėtų turėti pasekmių.
„Jei nusikeltume 5 ar 10 metų atgal, esminis aspektas būdavo mūsų strateginių sektorių apsauga. Ar tai energetika, ar transportas, ar informacinės sistemos. Ieškojome būdų, kaip apsaugoti šiuos gyvybiškai svarbius sektorius, per kuriuos galima daryti įtaką mūsų politiniams procesams nuo priešiškų autoritarinių valstybių investicijų, nuo nepalankių mums sandorių.
Dėl to sukūrėme ir priėmėme 2017 metais veikti pradėjusį Strateginių įmonių įstatymą, investicijų patikros mechanizmą. Turbūt galima drąsiai pasakyti, kad jis sukurtas neblogas. Kai kuriais atvejais net Vakarų šalys vertina tai kaip stiprų, netgi pavyzdinį modelį. Šioje srityje esame pasidarę namų darbus. Jei pažvelgtume į esmines ūkio šakas, ten priešiškų valstybių investicijų, kontrolinių akcijų paketų nėra“, – sakė pradėjo jis.
Tačiau L. Kasčiūnas pridūrė, kad tai yra tik dalis paveikslo.
„Kita yra verslo ėjimo į autoritarinių valstybių rinkas vertinimas. Natūralu, kad gerą dešimtmetį ir daugiau kalbame, jog tokiose valstybėse kaip Baltarusija, Rusija, o dabar ir Kinija verslas ir politika yra suaugę. Tai vienos sistemos dalys.
Jei eini į tas rinkas, mažų mažiausiai turi prisiimti riziką pats. Kita vertus, turi įsivertinti, kad tose rinkose turi turėti priėjimą prie politinio palaikymo, ypač, jei tai yra strateginiai sektoriai. Su tokiu palaikymu atsiranda ryšys tarp lietuviško verslo ir politikos. Tada klausimas kyla, kaip tai daro įtaką ir veikia mūsų politinės-ekonominės sistemos stabilumą, atsparumą galimoms rizikoms.
Natūralu, šioje vietoje keliame klausimą, kur ta riba. Karo kontekstas viską keičia iš esmės ta prasme, kad atsiranda sankcijų politika. Yra aiškūs sankcijų paketai, kurie verslo logiką keičia iš esmės. Be to, atsiranda ir kiti dalykai – moraliniai aspektai, netiesioginis karo prieš Ukrainą finansavimas, kai dirbi Rusijos rinkoje, moki mokesčius jos biudžetui. Arba dalyvauji Lietuvos politikoje, o kita ranka turi verslą Rusijos Federacijoje. Tai tam tikri momentai, kurie kelia daug klausimų“, – dėstė politikas.
Grėsmė saugumui
Posėdyje taip pat dalyvavęs ekspertas Marius Laurinavičius pabrėžė, kad bet koks verslas su Rusija yra grėsmė nacionaliniam saugumui.
„Čia reiktų labai aiškiai paaiškinti. Yra toks dalykas, apie kurį esu viešai kalbėjęs, bet kurio net tarptautiniu mastu nelabai kas aptarinėja. Rusija yra KGB sukurta valstybė, iš esmės veikianti pagal tą modelį. Norint suprasti, kaip yra su verslu, reikia eiti į praėjusio amžiaus 6 dešimtmetį, kai Sovietų Sąjunga ir generolas Pitovranovas sukūrė trečią dėmenį jų žvalgybos sistemoje. Jie nusprendė, kad neužtenka įprastos žvalgybos (KGB) ir karinės žvalgybos.
Duota užduotis, kaip turėti dar trečią dėmenį, o tai turi būti verslas. Būtent verslo santykiai, pavyzdžiui, Vokietijos bendradarbiavimas dėl dujų. Taip veikia įtakos schemos ir verslas pagal KGB yra integruota Rusijos žvalgybos dalis. Kai tai supranti, gali žiūrėti toliau.
Pažiūrėjus, kaip kūrėsi šis režimas po Sovietų Sąjungos griūties, pamatysime, kad visas jo pagrindas buvo didele dalimi susijęs su kriminalu, bet taip pat ir ekonomine galia, verslu. Išnaudodami verslą ir ekonominę galią, KGB susigrąžino Rusiją ir ėmėsi Vakarų“, – kalbėjo jis.
Tuo metu Seimo narys Saulius Skvernelis svarstė, kad verslą daro žmonės.
„Jiems KGB gali padaryti įtaką. Bet yra žmonės, kurie nėra darę verslo, bet turėjo praeitį, kuriai galėjo būti padaryta įtaka Rusijos žvalgybų. Tai gali būti žmonės, kurie mokėsi Sovietų Sąjungos ar Rusijos Federacijos aukštosiose mokyklose.
Tai gali būti žmonės, kurie gynėsi mokslinius darbus Maskvoje, diplomatinėje tarnyboje sovietiniais laikais dirbo. Galbūt reikėtų plačiau aprėpti, įstatymų taip pat ir įtakos ar „snaudžiančius“ agentus, kurie nebuvo palikti KGB“, – dėstė jis.
Vienetiniai atvejai
Ekonomikos ir inovacijų viceministrė Ieva Valeškaitė priminė, kad nuo karo pradžios viešai ir privačiai susitikimuose ministrė ir visa komanda ragino Lietuvos verslo įmones, apie kurias šiandien diskusija ir sukasi, pasitraukti iš Rusijos bei Baltarusijos. Taip pat – nepirkti šiose valstybėse pagamintų produktų.
„Bet kokias įmones pasikreipiančias telefonu visą laiką raginame ir įspėjame apie visas rizikas, kurios laukia tose šalyse. Tai yra ne tik reputacinė, bet ir finansinė rizika. Tai ir turto nusavinimas gali įvykti. Žinoma, yra moralinė pareiga neremti režimo“, – sakė ji.
Viceministrė pateikė duomenų, kad šių metų pirmojo ketvirčio pabaigoje Lietuvos įmonės buvo investavusios apie 103 mln. eurų Rusijoje.
„Didžioji dalis investicijų buvo į prekybos įmones, apie 67 mln. eurų, į apdirbamąją gamybą – 12 mln. eurų, transporto sektorių – 9 mln. eurų. Rusija yra tik 1 proc. visų Lietuvos investicijų į kitas šalis. 73 Lietuvos įmonės turi investicijų Rusijoje, gauna 11 mln. eurų dividendų.
Tuo metu Rusija Lietuvoje yra investavusi 281 mln. eurų. Daugiausiai į nekilnojamąjį turtą, ypač privatų, apie 134 mln. eurų. Taip pat – prekybą, 56 mln. eurų, ir gamybą, 55 mln. eurų. Lietuvoje apie 365 Rusijos arba iš dalies valdomos įmonės. Rusija iš jų gavo apie 7 mln. eurų dividendų.
Dominuoja smulkios įmonės, taigi Rusijos tiesioginių užsienio investicijų svarba Lietuvoje yra 19 vietoje. Palyginimui, Latvija su mažesne ekonomine galia, yra 7 vietoje. Pagal Lietuvos investicijas į kitas šalis, Rusija yra 10 vietoje pagal svarbą. Latvija yra antra, su 1,6 mlrd. eurų investicijų“, – nurodė ji.
Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio saugumo politikos skyriaus vedėja Alina Budrauskaitė sakė, kad Lietuvą ir Rusiją sieja verslo investicijos ir prekybos apimtys.
„Pastarosios visą laiką buvo didžiulės. Didžiąją dalį sudarė mūsų energetinių resursų importas. Dabar matome, kad valstybės politikos dėka, priklausomybė nuo Rusijos yra minimali. Be abejo, išlieka verslo ryšiai, bet jie visą laiką buvo stiprūs. Bent jau Lietuvos įmonių investicijos (bent jau stambios) kuris laikas Rusijoje mažėja. Iš ten pasitraukė nemažai kompanijų, dar ir anksčiau, dėl įvairiausių priežasčių.
Šiuo metu svarbus aspektas yra viešoji nuomonė ir moralinė pareiga dėl paramos valstybei, kuri kariauja prieš Ukrainą. Jaučiamas tas verslo požiūris. Nesakau, kad visų, bet tas aspektas labai svarbus. Matome pokyčius. Mažėja prekyba – tiek dėl įtampos, tiek dėl sankcijų. Kalbant apie importą, Lietuva buvo priklausoma nuo naftos (ją galime lengvai pakeisti), taip pat – plienas ir geležis. Svarbu yra mūsų galimybės sudaryti sąlygas verslui įsigyti alternatyvius šaltinius.
Kalbant apie verslą su Rusija ir Baltarusija, yra vienetiniai atvejai, į kuriuos galbūt reiktų žiūrėti individualiai. Reiktų labai gerai įvertinti, kokiu būdu tai efektyviausiai padaroma“, – ragino ji.
Tuo metu Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis pabrėžė, kad verslas savo ateities su Rusija ir Baltarusija nebesieja.
„Nepriklausomai nuo to, kad dabar konkretaus reguliavimo nėra, daug verslų iškart pasitraukė, daug dabar traukiasi. Mes kiek nejaukiai pasijautėme, nes atrodo, kad visas lietuviškas verslas yra pasilikęs Rusijoje, reikia paskatinti išeiti“, – sakė jis.
