Tuo pačiu metu gyvenimas daugelyje šalių ilgėja. Štai Didžiosios Britanijos darbo ir pensijų reikalų ministerijos ataskaitoje prognozuojama, kad 2066 m. 17 proc. Jungtinės Karalystės gyventojų gyvens iki 100 metų. Atsižvelgdama į šias prognozes, ministerija mano, kad šalyje būtina ilginti pensinį amžių. Tai daryti rengiasi ne tik britai: Danija siūlo 2024–2027 m. pensinį amžių ilginti iki 67-erių, Vokietija tai daryti planuoja iki 2029 metų, Airijoje jis jau siekia 66 metus. Europos Komisija, atsižvelgdama į ilgėjančią gyvenimo trukmę, ragina visas Europos Sąjungos (ES) šalis reformuoti pensijų sistemas ir ilginti pensinį amžių, kad būtų subalansuotos valstybių skolos. Lietuvoje pensinis vyrų amžius yra 62 metai 8 mėnesiai, moterų – 60 metų 4 mėnesiai. Jis bus pamažu ilginamas iki 2026 m., kol pasieks 65 metų ribą tiek vyrams, tiek moterims.
Lietuvių moterų gyvenimo trukmė vidutiniškai siekia 78,3, vyrų – 67,5 metų. Pagal šį rodiklį mūsų šalis yra 80 vietoje pasaulyje. Penkios pirmaujančios šalys yra Japonija (vyrų gyvenimo trukmė siekia 79, moterų – 86,1 metų), Honkongas (atitinkamai 79,4 ir 85,1 metų), Šveicarija (80 ir 84,2 metų), Izraelis (80 ir 84 metai) ir Islandija (80 ir 83 metai). Ilga vidutinė gyvenimo trukmė yra Švedijoje: vyrų – 76, moterų – 82 metai. Beje, nuo praėjusio amžiaus 5 deš. švedų padaugėjo 40 procentų.
Lietuvos emigracijos rodikliai 1 tūkst. gyventojų – didžiausi ES, per 22 nepriklausomybės metus iš šalies išvyko apie 769 tūkst. asmenų, arba apie penktadalis Lietuvos gyventojų (2011 m. surašymo duomenys). Nors emigracija pati savaime nėra neigiamas reiškinys, Lietuvoje tai jau tampa problema, nes visuomenė sensta ir ima trūkti darbo jėgos. Nors didėja ir atvykstančiųjų į Lietuvą skaičius (2012-aisiais atvyko apie 20 tūkst. asmenų, 87 proc. jų – grįžtantys Lietuvos piliečiai), tai niekaip negali kompensuoti su emigracija susijusių praradimų. Kaip žinoma, dideliu gimstamumu pasigirti taip pat negalime.
Matematika paprasta – tarkim, į pensiją išėjęs švedas jau dabar dar 11 metų gyvena visavertį gyvenimą, o lietuvis netraukia nė dvejų metų. Problemos, susijusios su pensijų sistema, mūsų šalyje tik augs, nes visuomenei senstant labiausiai kenčia ir kentės tos valstybės, kuriose mažas gimstamumas ir didelė emigracija. Jei jau trečią kartą būdami valdžioje kairieji ignoruos šią problemą, ji tik didės. Ironiškiausia (per ašaras) tai, kad Lietuva, kaip ir visos ES valstybės, privalės ilginti pensinį amžių. Taip metų, kuriuos vidutiniškai gyvens vakariečiai pensininkai ilgėjant gyvenimo trukmei, skaičius nemažės, o lietuvių vyrų gyvenimo vidurkis gali tapti net mažesnis nei pensinis amžius.
Išeitis vienintelė – įgyvendinti mokesčių reformą, apie kurią žurnalas „Valstybė” jau ne kartą rašė. Jos esmė – didelę dalį pensijų sistemos naštos perkelti į biudžetą, o jo pajamas visų pirma didinti kapitalo apmokestinimu. Mažėjantis „Sodros“ pajamų poreikis leis lengvinti mokesčių naštą vaikus auginančioms šeimoms, be abejo, tai skatins ir gimstamumą. Tai nėra vienintelis sprendimas, bet labai svarbus – kol vaikų auginimas dirbantiems ir kuriantiems žmonėms bus našta, į kurią valstybės institucijoms kone nusispjauti, gimstamumas liks žemas, o pensininkų ateityje laukia nerami senatvė.
