Dar vienas rodiklis, kad kaimai miršta

Neapsikentę darbo be pelno, savininkai uždaro kaimų parduotuves. Jos išsilaiko nebent didesniuose kaimuose. Šiandien kaimo parduotuvės yra tam tikras socialinis ir demografinis rodiklis. Ten, kur neliko parduotuvių, iš kaimo baigia pabėgti visos jaunos šeimos, o senukai palaikiais dviračiais ar pėsčiomis eina nusipirkti duonos už kelių kilometrų, rašo „Šiaulių kraštas“.

Vienoje Gilaičių parduotuvių jau devynerius metus pardavėja dirbanti Jolanta sako, kad pagrindinės prekės kaime išlieka tos pačios daugelį metų - duona ir alus, dar - druska ir degtukai.

„Perka ir dešros, ir mėsos, ir kitų produktų, bet mažiau“, - sakė Jolanta.

Duona, kai Jolanta pradėjo dirbti kaimo parduotuvėje, kainavo 2,3 lito. Dabar - 4 litus. Alus taip pat šiek tiek brango, bet ne tiek, kiek duona.

Prekyba parduotuvėje suaktyvėja po pašalpų ir pensijų.

Vilma Lekavičienė, vienos iš Gilaičių parduotuvių savininkė, savo parduotuvę įkūrė prieš 10 metų.

„Iš pradžių buvo neblogai. Jeigu šiandien reikėtų, tikrai nebesiimčiau to verslo“, - be džiaugsmo sako V. Lekavičienė.

Jeigu šeima neūkininkautų, vos išsilaikytų: „Po minimalų atlyginimą su vyru kažin ar sau išsimokėtumėm“.

Kodėl anksčiau parduotuvė buvo pelningesnė? „Dabar žmonės ne tik pinigų neturi, bet ir prekės per tą laiką beveik dvigubai pabrango. Tokios prekės, kuri būtų atpigusi nors 10 centų – nežinau“, - sako parduotuvės savininkė.