Išgelbėjo seniau padaryta investicija
Atvykus į mėsos perdirbimo įmonę susitinkame su viena iš jos vadovių Daina Butėne.
Ji pasakoja, kad šį verslą prieš daugelį metų įkūrę jos tėvai, todėl juokdamasi sako, kad ją reikėtų pristatyti, kaip šeimos verslo atstovę arba įmonės komercijos direktorę.
„Biržuose, Vytauto g. 5, senais laikais buvo siuvykla. Tėvai kadaise ją nupirko, manė, kad vystys siuvimo veiklą, tačiau ji buvo nuostolinga, todėl ten buvo įkurta maisto parduotuvė. Vėliau pradėta ten pardavinėti mėsą, dar vėliau – tėvai įkūrė užkandinę. Po to viskas pasisuko link mėsos verslo, jie užsiėmė gyvulių prekyba, apie tai viskas ir sukosi. Kai buvo uždrausta gyvų gyvulių prekyba, tėtis sugalvojo, kad reikia pardavinėti jų mėsą.
Ką matote čia, viskas sukurta nuo nulio“, – sako Daina ir pasakoja, kad jų skerdykla apie 1994-uosius tuomet buvo viena moderniausių Lietuvoje.
„Tėvai supirkinėjo žemės, statė čia pastatus. Mano tėvai abu yra statybų inžinieriai, tai jiems geriau neduok valgyti, bet duok statyti. Tėtis visą laiką prikurdavo kažką naujo“, – juokiasi Daina.
Jos tėtis, Petras Vainoras, kaip ji aiškina, ir dabar įmonėje daugiausia užsiima jos plėtra.
„Turime pasistatę ir biodujų gamyklą. Tai buvo prieš 8 metus. Tuomet apie tvarumą dar niekas nė nekalbėjo. Ten vyksta biodujų gamyba, nes mėsos gamybos metu gauname nemažai atliekų, tas atliekas reikia sutvarkyti.
Pas mus požeminiais vamzdynais keliauja atliekos ir po to jos virsta dujomis, iš kurių gaminame elektrą, kurią naudojame šaldytuvams“, – sako Daina.
Pasak jos, jei ne ši anksčiau įsidiegta technologija, dujų krizė įmonei būtų buvusi labai sunki.
„Manau, kad būtume buvę ties bankroto riba“, – sako ji.
Šiuo metu įmonėje dirba 170 darbuotojų.
„Tai – viena didesnių įmonių Biržų rajone“, – patikslina ji.
Beveik viską eksportuoja
Daina pasakoja, kad įmonė iš Lietuvos ir Latvijos ūkininkų superka gyvulius ir vykdo mėsos gamybą.
„Turime skerdimo cechą, išpjaustymo. Valdome visą mėsos grandinę nuo gyvulių įsigijimo iki produktų pakuotės“, – sako ji.
Daugiausia įmonė užsiima jautienos gaminiais, nors gamina ir kiaulienos produktus. Kaip išskiria ji pati, gaminius galima skirstyti į kasdienio naudojimo mėsą bei tą, kuri yra brandinama, kiek aukštesnės kokybės.
Iš viso, kaip skaičiuoja, įmonė dirba su maždaug 40 tūkst. galvijų tiekėjų.
„Tai – ir smulkūs augintojai, o mes per dieną paskerdžiame nuo 100 iki 150 galvijų. Tai reiškia, kad kasdien važiuojame per Lietuvą ir renkame gyvulius“, – sako ji.
Maždaug 70 proc. produkcijos įmonė eksportuoja, o likusi dalis parduodama Lietuvoje.
„Daugiausia tai – ES šalys. Taip pat dirbame su Ukraina. Anksčiau dirbome su Kinija, tačiau verslas nutrūko. Labai norint būtų galima jiems parduoti per kitas rinkas, tačiau kainos prasme tai nėra finansiškai naudinga“, – drąsiai sako Daina.
Ji pasakoja, kad Lietuvą užsienio partneriai dažnai lygina su Lenkija, ir nors kaimynai gali patiekti didesnį užsakymų kiekį, Lietuva pasirenkama dėl patikimumo.
„Nesimėtome dėl pažadų ar vienadienių sutarčių“, – sako ji. Jeigu reikėtų išskirti gaminį, kuris dažniausiai pasiekia pirkėjus užsienyje, pasak jos, tai būtų šviežia vakuumuota jautiena ir jos dalys.
Įmonės konkurentai – viso pasaulio įmonės, kurios užsiima mėsos gamyba, todėl, kaip teigia, rinka nėra lengva.
Krizė palietė visą Europą
Daina sako, kad konkrečiai kiaulienos verslo jie ėmėsi dėl lietuvių pomėgio bei skaičiuoja, kad jos lietuviai ir nuperka daug daugiau nei jautienos.
„Mes – tokia šalis. Lietuviai per metus statistiškai suvartoja apie 6 kg jautienos ir 50 kg kiaulienos“, – sako ji.
Augusios kainos bei palūkanų normos palietusios visos Europos vartotojus, aiškina vadovė. Ji teigia, kad gyventojai iš premium produktų greitai persiorientuoja į kasdienio vartojimo gaminius.
„Tai jaučiama ir eksporto rinkose“, – sako ji bei tikina, kad nuo šio birželio tai ypatingai pastebima.
„Stojama su premium kokybe ir einama link kasdienio vartojimo“, – teigia ji. Tiesa, Lietuvoje kol kas tokių pokyčių nematyti.
„Visada yra tas segmentas žmonių, kurie yra įpratę vartoti premium produktą ir jie nekeičia savo įpročių. Jeigu jų pajamos sumažėjo, manau, kad jie taupo kažkur kitur“, – pastebi ji.
Kol kas žiūrint į ateities sandorius didesnių kritimų nematyti, tačiau rūpestį kelia Lietuvoje auginamas nepakankamas kiekis galvijų.
„Lietuviai per mažai augina. Mums trūksta galvijų. Kad būtų ramu, galvijų turėtų didėti dar apie 30-40 proc.“, – skaičiuoja Daina.
Ji sako, kad pernai galvijų supirkimo kainos buvo istoriškai aukštos, o tai ūkininkus turėjo paskatinti jų auginti daugiau.
„Rinkos buvo išsigandusios, buvo subrangę pašarai“, – atsimena ji.
Šiuo metu galvijų supirkimo kainos, kaip teigia, yra stabilios.
Turi brangiausią „kambarį“
Daina mus vedasi į mėsos gamybos cechus. Prieš tai aprengia specialiais chalatais, liepia kruopščiai nusiplauti rankas, nusiimti papuošalus.
Nusivedusi į sauso jautienos brandinimo kamerą pasakoja, kad kuo lentynose sudėtos mėsos spalva tamsesnė, tuo ji čia jau ilgiau brandinama.
„Ji čia ilgiausiai brandinama 60 dienų. Šis stambus gabalas vėliau yra išpjaustomas“, – rodo ji ir pasakoja, kad šioje patalpoje nuolatos palaikoma nulio laipsnių temperatūra, o iš viso jie turi dvi tokias brandinimo kameras.
Pasak jos, visi rodikliai ypatingai stebimi, nes kitu atveju mėsa gali supūti.
„Tai – brangiausias mūsų kambarys“, – juokiasi ji. Kaip aiškina, brandinimui mėsa atrenkama ypač kruopščiai ir sudaro tik apie 5 proc. nuo viso kiekio.
Nosį įkišame ir į patį išpjaustymo cechą. Dalis darbuotojų, kaip sako, užsiima mėsos „iškaulinimu“, kiti – „išgyslinimu“, apipjaustymu.
„Vėliau viskas važiuoja į pakavimą“, – sako ji ir rodo jau ir galutinę prekės išvaizdą.
„Išpjovos yra viena brangiausių jautienos dalių. Lietuviai kumpį tiesiog vadina jautienos kumpiu, tačiau yra net penkios jo dalys su skirtingais pavadinimais“, – sako ji.
