Europos lyderiai lankosi žymiuose Rusijos ekonomikos forumuose, Vokietijos finansininkai ir pramonininkai sėkmingai priešinasi naujo eksporto dujotiekio „Nord Stream 2“ statybų kritikams, Vakarų bankams ir toliau priklauso iki 34 procentų Rusijos valstybės rublinių paskolų ir daugiau nei 173 milijardai eurų įsipareigojimų stambioms Rusijos korporacijoms.
Kartkartėmis Europos ir Jungtinių Valstijų politikai mėgina tarpusavyje suvesti sąskaitas apkaltindami oponentus bendradarbiavimu su Rusija arba pernelyg dideliu atlaidumu jai. Ar tokiu atveju galima kalbėti apie tai, kad sankcijos neveikia? Ar galima sakyti, kad jų įvedimas buvo klaida? Ar galima spėti, jog anksčiau ar vėliau jas vis vien teks atšaukti, net nepaisant to, kad sankcijomis taip ir nepavyko pasiekti jų iniciatorių užsibrėžtų tikslų?
Ekonomikos mokslų daktaro Vladislavo Inozemcevo nuomone, kurią jis išreiškė spektr.press straipsnyje, į pirmuosius du klausimus jau šiandien galima atsakyti teigiamai, o štai atsakymas į trečiąjį neatrodo esąs toks paprastas.
2014 metais Vakarų valstybės įvedė sankcijas dėl visiškai suprantamos priežasties –atviros Rusijos agresijos Ukrainos atžvilgiu akivaizdoje jos negalėjo nereaguoti į tokią situaciją, tačiau karinio atsako pateikti negalėjo. Sankcijos tapo „mažesne blogybe“. Iš pradžių jos, V. Inozemcevo įsitikinimu, buvo pakankamai švelnios. Prorusiškų Donbaso separatistų įvykdytas keleivinio lėktuvo numušimas, Rusijos manipuliacijos demokratiškų šalių rinkimuose, karas Sirijoje ir užsienyje esančių buvusių Rusijos piliečių naikinimo kampanijos paskatino tai, kad sankcijos tapo pagrindine Vakarų politikos kryptimi Rusijos atžvilgiu. Dabar jas įveda dėl daugelio priežasčių.
Tačiau Vakarai taip ir nesiryžo suduoti rimtų smūgių: užšaldyti Rusijos lėšų, įvesti naftos ir dujų embargą, uždrausti savo kompanijoms disponuoti rusiškomis lėšomis, atšaukti visas anksčiau rusams išduotas vizas ir leidimus gyventi.
Jei visos šios priemonės būtų įgyvendintos, jos atsieitų brangiai. Rusiškas dujas Europoje iš esmės nors ir rytoj būtų galima pakeisti suskystintų gamtinių dujų tiekimu: neišnaudoti regazifikacijos terminalų pajėgumai viršija 150 milijardų kubinių metrų per metus, o nauji terminalai įtraukti į darbą gali būti pakankamai greitai. 2017 metais iš Rusijos buvo nupirkta 194 milijardai kubinių metrų. Visgi toks žingsnis pabrangintų tiekimą ne mažiau nei 78–95 eurais už tūkstantį kubinių metrų. Europiečiams tai atsieitų 15,5–17,3 milijardų eurų per metus.
Ta pati situacija ir su paskolų rinka bei akcijų birža: Rusijos aktyvus, kurių bendra vertė yra iki 256 milijardų eurų, galima parduoti, tačiau su 5–10 procentų ir didesne nuolaida, kas taip pat atrodo nepriimtina.
Todėl sankcijos išlieka dalinės ir, savaime suprantama, jos negali būti efektyvios. Tad nereikia abejoti, kad tokia sankcijų forma, kuri buvo pateikta, buvo klaida. Sankcijos ne tik nesuteikė norimo rezultato, bet ir, iš vienos pusės, daugeliu atvejų atsiliepė ne tiems, kas jas įvedė (pavyzdžiui, Centrinės Europos ir Baltijos šalių gamintojai neteko svarbios Rusijos rinkos, o Vokietijos pramonės eksportas iš esmės nenukentėjo), be to, pasirodė, kad gerokai griežčiau į jas žiūrėjo mažiau nuo Rusijos agresijos nukentėjusios šalys (verta paminėti, jog pati Ukraina iš pradžių ilgai prekiavo su Rusija ir su išskirtiniu cinizmu pristatė šiai produkciją per okupuotą Krymą kaip per „laisvąją ekonominę zoną“, o tuomet atsisakė įvesti vizų režimą su Rusija ir sutartį dėl draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės paskelbė negaliojančia – ji galiausiai tiesiog nebuvo pratęsta).
Iš kitos pusės, sankcijos pasirodė palankios Vladimirui Putinui. Taip yra dėl dviejų priežasčių: jos padėjo V. Putinui šalies viduje sukurti apgultos tvirtovės atmosferą ir suvienijo Rusijos gyventojus netgi ekonominės krizės aplinkybėmis ir tuo pačiu sustiprino spaudimą rubliui, leidusios jam atpigti. Rusijos atveju tai reiškia, kad valdžia netgi ankstesnėmis naftos kainomis į biudžetą ėmė gauti daugiau rublių.
Rezultatas toks: nukentėjęs Europos privataus verslo sektorius ir laimingas Kremlius su pertekliniu biudžetu, kuris šiemet pasieks keturis trilijonus rublių ir taps pačiu didžiausiu biudžetu šiuolaikinės Rusijos istorijoje.
Negana to, sankcijų politikos dovana apibendrinama tuo, kad sankcijų neefektyvumas ir netgi apskritai klaidingas jų taikymas nereiškia, kad šios sankcijos greitai bus atšauktos. Europa, kuri, kaip jau buvo galima pastebėti, ir toliau vysto verslą su Rusija, ir netgi kartais tą demonstratyviai daro tarsi norėdama įgelti Jungtinėms Valstijoms, tuo labiau nėra pasirengusi atšaukti sankcijų.
V. Inozemcevas įsitikinęs, jog tam yra dvi priežastys.
Pirmoji priežastis – faktas, kad toks atšaukimas be nors menkiausio Rusijos pozicijos pasikeitimo (kas yra labai mažai tikėtina) reikštų akivaizdų pozicijų pasaulio politikoje praradimą ir Rusijos pripažinimą ypatingos svarbos partnere, o bendradarbiavimas su ja savo svarba pranoktų netgi tarptautinės teisės normų laikymąsi. Ko gero, reikštų ir tai, jog be Maskvos negalima spręsti svarbiausių pasaulio problemų, kaip dažnai kalbama. Taip radikaliai „išduoti savo principus“ kol kas niekas nepasirengęs.
Antrasis aspektas gali būti asmeninė antipatija V. Putinui, kurią jaučia daugelis Europos lyderių, suprantančių, kad Rusijos specialiosios tarnybos ir propagandos skleidėjai atvirai formavo koalicijas, rinkimuose nukreiptas prieš juos. Jie taip pat nepalankiai žvelgia į nuolatines apgavystes ir iš Maskvos plintančią dezinformaciją.
Sankcijų atšaukimas be jokių Rusijos užsienio politikos krypties pokyčių, kad ir visiškai formalių ir deklaratyvių, neįmanomas, o jos pokyčių laukti kol kas tikrai nėra prasmės.
Keista, tačiau Rusija, nuolat pabrėžianti, kad nemato sankcijų politikos perspektyvų ir, iš pirmo žvilgsnio, yra labai suinteresuota anksčiau Vakarų įvestų apribojimų atšaukimu, dabar nebemato tam vienareikšmiškos būtinybės.
Sankcijų režimas dabar tapo savotišku fonu, kuriame Rusijos ekonomika išgyvena sąstingį, o gyventojų pajamos po truputį mažėja. Reikia pripažinti, kad sankcijos turi ilgalaikį poveikį, galintį pasireikšti pramonės modernizavimo trūkumu arba negebėjimu plėtoti naftos ir dujų gavybos sudėtingesnėmis sąlygomis. Tačiau niekam nerūpi ilgalaikė Rusijos perspektyva.
O kol kas sankcijomis galima gyventojams aiškinti šalies vidaus problemas, palaikyti finansinei valdžiai itin svarbų smuktelėjusį rublio kursą, patiems artimiausiems draugams suteikti ypatingas lengvatas, nes jų kompanijos patiria spaudimą, riboti verslo skaidrumą ir skatinti taip vadinamą importo pakaitalų gamybą. Todėl V. Putino raginimas Vakarams galiausiai taikyti visas sankcijas, kurias tik panorėtų, visai neatrodo tik kaip isterijos proveržis.
Apibendrinant reikia pastebėti, kad įvairiausio pobūdžio apribojimų politika pasirodė esanti savotiški spąstai: po pastarųjų sankcijų planų paskelbimo Europa pirmą kartą griežtai pareiškė, jog šios sankcijos nesutrukdys ir nepaveiks „Nord Stream 2“ statybos ir bus ieškoma jų apėjimo būdų. V. Inozemcevo manymu, tai atrodo tarsi tam tikra riba, po kurios sankcijų eskalavimas gali sustoti.
Visgi netgi jeigu įsivaizduotume tokią situaciją, kad rytoj sankcijos yra atšaukiamos, vargu, ar Rusijos ir Europos prekyba atsigaus: investicinė ir bendra paklausa Rusijoje šiandien gerokai mažesnė nei 2013 metais (per tą laiką Rusijos importas susitraukė daugiau nei 28 procentais ir spėjo didžiąja dalimi persiorientuoti į Kiniją), tad ankstesnės naudos tikėtis nevertėtų. Rusija kol kas nepasirengusi jokiems žingsniams, kurie galėtų būti laikomi jos pozicijos pasikeitimo įrodymu ir suteiktų Vakarams bent menkiausią galimybę paskelbti apie pažangą ir imti švelninti sankcijų politiką.
Galima suprasti V. Putiną – ne jo kvailą užsispyrimą, o tikslią logiką: Vakarų priešiškumas, kuris ypač aiškiai atsiskleidžia būtent sankcijų politikoje, išlieka pagrindiniu Rusijos ekonominių nesėkmių, kurios atsirado daugiausia dėl paties Kremliaus politikos, pateisinimu. Jeigu sankcijos bus atšauktos, ši pasiteisinimo galimybė išnyks, o kapitalo įplaukų ir investicijų neatsiras: šiandien Rusija neatrodo tokia perspektyvi rinka, kokia buvo 2013 metais, jau nekalbant apie 2007 ar 2008 metus. Todėl ir Vakarams, ir Rusijai status quo išlaikymas, panašu, yra racionaliausias ir palankiausias sprendimas.
O tai reiškia, kad Sankt Peterburgo ir Sočio ekonomikos forumuose kaip ir anksčiau lankysis Vakarų lyderiai, dujos keliaus į Europą taip, kaip keliaudavo ir anksčiau, o abiejose sankcijų linijos dalinamose pusėse verslininkai ir toliau uždirbs iš sandorių, vykdomų ypatingu režimu ir tikrai ne visuomet atsižvelgiančių į tokiais atvejais įprastus formalumus.
