Vilniuje įsikūręs Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos prezidentas J. Clavreuilas Lietuvoje teikia konsultacijas verslui dalindamasis savo turima patirtimi logistikos srityje.
„Logistikoje jau dirbu 30 metų: nuo 1984-ųjų iki 1992-ųjų dirbau tik su Vakarų ir Pietų Europa, nuo 1993 iki 2003-ųjų - su Rusija, Baltarusija ir jos kaimyninėmis Europos šalimis. Nuo 2003 m. perėjau į konsultacijų verslą, 2004 m. ėmiau megzti stipresnius ryšius su Lietuva ir po asmeninio gyvenimo permainų - skyrybų - nusprendžiau persikelti gyventi į Vilnių“, - save trumpai pristato pašnekovas.
Užsienietis, lietuviškai kalbantis nedaug, sako, kad lietuvių kalbos taip ir neišmoko, bet jam sekasi susikalbėti angliškai ir šiek tiek rusiškai. Pasak jo, tai - vienas esminių skirtumų su Prancūzija, mat ten be prancūzų kalbos gyventi būtų labai sunku.
Pašnekovas pasakoja, kad Lietuvoje sąlygos verslui yra labai geros ir vardija, kur jis mato šalies stipriąsias puses.
„Kurti verslą Lietuvoje yra labai gerai – pirmiausia, šalis yra Europos Sąjungos (ES) narė, tad čia galioja tokie pat teisės aktai. Vertinant logistiškai, Lietuva įsikūrusi labai geroje vietoje, nes yra pakeliui iš Vakarų Europos į Rusiją, tarp Skandinavijos ir Juodosios jūros valstybių, o Klaipėda – neužšąlantis Baltijos uostas. Žinoma, dabar santykiai su Rusija yra įtempti, bet padėtis turėtų pagerėti - ko dar norėti?“, - retoriškai klausia jis.
Lietuvoje gyvenantis prancūzas mano, kad, jeigu verslui Lietuvoje seksis geriau, tai pajus ir šalies piliečiai.
„Nemačiau šalies, kurioje žmonėms būtų gera gyventi, jei nėra, kas dirba. Šiandien visoje Europoje yra krizė ir niekur nėra lengva gyventi. Aišku, jei verslui sąlygos pagerės, naudinga likti Lietuvoje, nes čia darbo jėga yra palyginti pigesnė, o žmonės – išsilavinę. Nesunku rasti ką tik universitetą baigusį darbuotoją, tiesa, su mokančiais amatų ar techninių darbų – sunkiau“, - pastebi su užsienio verslininkais bendraujantis specialistas.
Tačiau Lietuvos dirbantieji, pasak J. Clavreuilo, verslui pridėtinės vertės kuria ir savo kultūriniu mentalitetu: jie gali susikalbėti tiek su vakariečiais, tiek su rusais.
„Prancūzai, norėdami imtis tarptautinio verslo, dažnai susiduria su problema, kad išmano tik prancūzišką mentalitetą. Lietuvos gyventojai yra labai išsilavinę, dažnai be gimtosios kalbos moka dar bent dvi kalbas, tai – palyginti retas atvejis Prancūzijoje. Be to, lietuviai moka su visais susitarti“, - sakė jis, pridūręs, kad Lietuva jam primena Nyderlandus, nedidelę ir draugišką verslui šalį prie jūros.
Kas vis dar bado akis
Visgi pašnekovas sako, kad nors Lietuvoje gyvena ilgiau nei 10-etį, jam į akis krenta žmonių skurdas, ypatingai kaimiškose vietovėse. Jis taip pat pastebėjo, kad skiriasi ir žmonių įprotis planuoti ateitį.
Pasak Lietuvoje gyvenančio Prancūzijos piliečio, nors Lietuva taip pat yra Europos Sąjungos narė, jis vis dar pastebi, kaip ieškoma būdų nepaisyti galiojančių teisės aktų, kai kurių taisyklių. Tačiau prideda, kad bent sau jau paaiškino šią tendenciją: Lietuvoje kiekvienas žmogus kovoja už save ir retas gali pasikliauti socialinės rūpybos sistema ištikus nelaimei ar netekus darbo.
„Pavyzdžiui, Darbo kodeksas - jis Lietuvoje yra ne toks sudėtingas ir varžantis kaip Prancūzijoje. Aišku, negaliu sakyti, kad Prancūzija, įvertinant jos padėtį, galėtų mokyti kitus, bet kai Lietuvoje prarandi darbą, negauni praktiškai nieko, nors mokesčiai yra dideli. Prancūzijoje mokamos neblogos nedarbo išmokos, žmonės gauna finansavimo mokslams, būstui, vaikams. Nesakau, kad Lietuvoje yra blogiau, bet kitaip“, - kalbėjo J. Clavreuilas.
Tai, anot jo, veikia ir žmones: jei Prancūzijoje netekus darbo galima pamažu ieškoti naujų galimybių, tai Lietuvoje žmonės yra aplinkybių įpareigoti problemas spręsti greitai.
„Prancūzijoje gali būti tikras, kad socialinės apsaugos sistema tau padės, neliksi vienas gatvėje, Lietuvoje – sudėtingiau, tačiau žmonės daro viską, kad sustiprėtų ir augintų valstybę. Pamenu, kai 2009 m. Vyriausybė ėmėsi žmonėms skausmingų sprendimų, niekas neišėjo į gatves protestuoti, nors dalis žmonių dėl to liko socialiniuose paribiuose. Vargu ar Prancūzijos gyventojai būtų priėmę tokius valdžios sprendimus, - sakė J. Clavreuilas. - Verslui tai yra gerai, bet visuomenei – nežinau.“
Pašnekovas sako iki šiol negalintis susitaikyti su matomu skurdu net ir tuomet, kai žmonės deda pastangas, ieško darbų.
„Kai matai tiek daug skurstančių žmonių darosi liūdna, - sako jis. - Ne kartą esu matęs, kaip skurstantys žmonės rausiasi po konteinerius, atrinkdami perdirbamas medžiagas, už kurias gauna centų supirkimo punktuose. Tiesą sakant, iki šiol nelabai įsivaizduoju, kaip Lietuvoje žmonės gyvena už minimalią algą mokėdami už būstą, komunalines paslaugas ir maistą. Galbūt tai įmanoma, kai mažame bute gyvena kelios šeimos: seneliai, tėvai, gal ir anūkai. Prancūzijoje už minimalią algą, kuri siekia apie 1 tūks. eurų, manau, galima gyventi“, - kalbėjo prancūzas.
Pašnekovas tuoj pat papildo, kad už gerovę Prancūzijoje žmonės moka didelius mokesčius, bet mato, ką už tai gauna.
„Lietuvoje darbo mokesčiai atrodo dideli dėl to, kad „Sodra“ dirbantiesiems jų praktiškai negrąžina. Ši sistema – nesąžininga. Pavyzdžiui, jei jūsų alga yra apie 1 tūkst. eurų ir susergate, galite tikėtis panašios į savo algą kompensacijos, bei jei alga jau 3 tūkst. eurų, įmokos atitinkamai didesnės, o išmokos susirgus daugiausiai sieks kaip uždirbant 1 tūkst. eurų – kam mokėti daugiau ir nieko negauti?“, - retoriškai klausia jis.
Tačiau nepaisant matomų problemų, J. Clavreuilas planuoja pasilikti gyventi ir dirbti Lietuvoje.
„Man patinka Lietuvoje, Vilnius – nedidelis, senas, kosmopolitiškas miestas. Čia gyvena ir lenkų, ir rusų bendruomenė, yra ir iš Vakarų Europos atvykusių žmonių. Atvykėliams Lietuvos gyventojai yra tolerantiški, kitaip nei Prancūzijoje, kur ne vienas imigrantas nori pasinaudoti mūsų socialinės apsaugos sistema. Lietuvos gyventojai žino, kad iš jūsų „Sodros“ nieko nepaimsi, - sako jis. - Lietuvoje neuždirbu didelių pinigų, prisitaikyti lengva nebuvo, bet norėjau, tad dabar gyvenu ramiai ir man tai patinka.“
