Kaip ir ankstesnius trejus metus, taip ir ateinančiais metais šalies vežėjams itin svarbus išliks kvotų darbuotojams iš ne Europos sąjungos (ES) šalių klausimas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, kitais metais vežėjų ir kitų paslaugų įmonėse pagal kvotas atvykti ir čia dirbti galės 25,1 tūkst. darbuotojų iš ne ES šalių.
Galima sakyti, kad tai, lyginant su 2023-aisiais, yra toks pat skaičius, kadangi pirminiu sprendimu, šiemet paslaugų sektoriui skirtas kvotų skaičius siekė 21,6 tūkst., bet joms išsekus, lapkritį paslaugų sektoriuje buvo padidintas 3,5 tūkst.
Nepaisant kasmet didėjančio skaičiaus, kvotos darbuotojams iš ne ES šalių trečius metus iš eilės išsenka nesulaukus metų pabaigos.
Tad ne veltui Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ atstovaudama šalies vežėjus nuolatos kartojo, iki šiol kartoja ir kartos, kad tai yra viena svarbiausių problemų. Kvotų reiktų visai atsisakyti.
Valdžios atstovai mėgsta sakyti, kad kvotos neva yra palengvinta darbuotojų iš trečiųjų šalių atvežimo į Lietuvą tvarka. Tačiau tai nėra tiesa, nes kvotos, ypač kai jos ribotos, ne mažina, o tik didina biurokratinę naštą.
Transporto sektorius puikiai pamena, kai iki kvotų įvedimo buvo trūkstamų profesijų sąrašas pagal kurį palengvinta procedūra ir būdavo galima iš ne ES šalių įsivežti trūkstamus darbuotojus. Būtent trūkstamų profesijų sąrašas (faktas, ar profesija įtraukta, ar neįtraukta į tą sąrašą) ir leidžia tiek saugoti darbo rinką, tiek mažinti biurokratinę naštą.
Mokykimės iš klaidų – sprendimai efektyvūs tik tada, kai tariamasi su visomis suinteresuotomis pusėmis
Norisi tikėtis, kad ateinančiais metais kvotų nepritrūks ir tai netaps trikdžiu siekiant užpildyti šalyje nuolat trūkstamų profesionalių vilkikų vairuotojų darbo vietas.
Tačiau kvotos yra tik viena bendro paveikslo sudedamoji dalis. O kalbant apie darbuotojų trūkumo transporto sektoriuje problemas, šiuo metu itin aktualiu yra ir kitas klausimas.
Šalyje turime virš 200 tūkst. užsieniečių ir manoma, kad sparčiai augantis darbo tikslais į Lietuvą atvykstančių užsieniečių srautas kelia grėsmę Lietuvos saugumui.
Nacionalinio saugumo kontekste vis garsiau kalbama dėl Baltarusijos piliečių įdarbinimo sugriežtinimų, kurių srautai pastaruoju metu didėja labiausiai. Seime netgi registruotas siūlymas sugriežtinti ribojimus šios šalies piliečiams.
Visais įmanomais būdais rūpintis valstybės saugumu yra būtinas ir be galo sveikintinas dalykas. To nepaneigsi.
Tik šiuo atveju norisi akcentuoti tai, kad priimant su tuo susijusius sprendimus, be galo svarbu išlikti vieningais bei pasitarti su visomis suinteresuotomis pusėmis. Kad nebūtų taip, kaip jau buvo anksčiau, kai nepasitarus, kaip yla iš maišo transporto sektoriuje išlindo milžiniškos problemos.
Pavyzdžiui, kai iš užsieniečių teisinės padėties įstatymo prieš daugiau nei metus buvo panaikinta nuostata, kad trečiųjų šalių piliečiams draudžiama dirbti pagal laikinojo įdarbinimo sutartis.
Nuostatos pakoreguotos detaliau nepasitarus su institucijomis, kurios kontroliuoja licencijuojamą kelių transporto ir keleivių vežimo veiklą. Tad Lietuvos transporto sektoriuje įsivyravo chaosas, kai pagal kvotas atvykę dirbti darbuotojai yra laisvai nuomojami užsienio šalių įmonėms.
Kodėl didelių problemų galime turėti ir dabar, jeigu su transporto sektoriumi detaliau nebus pasitarta priimant sprendimus dėl užsienio piliečių įdarbinimo sugriežtinimų?
Nes Baltarusijos piliečiai sudaro nemažą dalį Lietuvos transporto ir logistikos sektoriaus darbuotojų. Jie padeda kompensuoti trūkstamas darbo vietas.
Jokiu būdu nesakau, kad jie galėtų atvykti laisvai, nepraėję su nacionaliniu saugumu susijusių procedūrų. Tik noriu pasakyti, kad jeigu ir šįkart bus priimti itin skuboti ir su transporto sektoriaus atstovais gerai neišdiskutuoti sprendimai, transporto ir logistikos srityje gali atsiverti milžiniška skylė. Juk darbas vietoje nestovi, o nauji darbuotojai iš dangaus irgi nenukrenta.
Ta skylė taps dideliu skauduliu ne tik pačioms transporto ir logistikos įmonėms, tačiau ir valstybei, kadangi transporto sektorius kasmet sugeneruoja daugiau nei dešimtadalį šalies BVP, bet darbas dėl ženkliai išaugusio darbuotojų trūkumo ženkliai sulėtės.
Ne veltui sakoma, kad vienybėje mes būname uola, o susiskaldę mes būname tarsi smėlis.
Tad jeigu norime, kad transporto sektorius ir toliau išliktų svarbiu sraigtu, kuris garantuotų tvirtą valstybės mechanizmą, susidūrę su naujais iššūkiais turime nepamiršti: skuboti sprendimai niekada nebūna efektyvūs. Jie turi būti priimami tik gerai išdiskutavus su visomis suinteresuotomis pusėmis ir nepamirštant jas visas į šiuos procesus įtraukti.
