Gaila, bet iki šiol dauguma mūsų tik ir ieškome priežasčių, kaip daryti, kad nereikėtų nieko daryti. Mūsų mentalitetas vis dar neleidžia pasijusti viso savo gyvenamo daugiabučio namo savininkais. Mums vis dar atrodo, kad visa, kas už mūsų buto sienų, – ne mūsų. Ir kad mes neprivalome tuo rūpintis. Ir kol kas būtent mentalitetas yra didžiausias atnaujinimo proceso stabdys.
Antrasis stabdys, be abejo, yra pinigų stygius. Pastato atnaujinimas butui kainuoja vidutiniškai apie 25 tūkst. litų. Deja, didžioji dauguma šalies gyventojų tokių pinigų neturi, o jei ir turi, tai greičiausiai tikrai neketina išleisti savo daugiabučiui namui atnaujinti.
Šie du stabdžiai kol kas ir lemia, kad Lietuvoje atnaujinta (arba pradėti atnaujinimo procesai) tik kiek daugiau nei 2 % visų 34 tūkst. Lietuvos daugiabučių namų, pastatytų arba pradėtų statyti iki 1993 metų. Tačiau ne ką mažesniu stabdžiu tampa kartkartėmis viešojoje erdvėje pasirodanti informacija apie nekokybiškai atliktus atnaujinimo darbus, statybininkų padarytas klaidas, paliktą broką, bendrijų pirmininkų piktnaudžiavimą ir kitas negeroves. Tokia informacija pakursto skeptišką gyventojų požiūrį į daugiabučių namų atnaujinimą ir trukdo atnaujinimo procesui įsibėgėti. Vis dėlto dažnai tokia informacija atsiranda ne be pagrindo.
Pagrindinės klaidos
Kauno technologijos universiteto Pastatų energinių sistemų katedros vedėjo doc. dr. Andriaus Jurelionio nuomone, klaidų gali būti padaroma visose grandyse: tiek projektavimo stadijoje, tiek medžiagų parinkimo, tiek ir statybos dalyje.
Tos pačios katedros lektoriaus dr. Karolio Banionio nuomone, pirmosios ir didžiosios klaidos būna padaromos dar priimant sprendimus, kai didžioji namo gyventojų dalis, kuri dažniausiai niekaip nebūna susijusi su statyba, siekdama sutaupyti, balsuodama dėl investicinio plano sprendinių, neįsiklauso į specialisto nuomonę, o priima nuomonę to, kuris rėkia garsiausiai. Dėl to investicinio plano rengėjai būna priversti pasiduoti gyventojų balsų daugumai ir iš plano išbraukti kai kuriuos sprendinius, kurie konkrečiam namui būna reikalingi.
Antroji grandis, kurioje gali būti padaroma klaidų, pasak dr. K. Banionio, yra projektavimo grandis. Čia jau viskas priklauso nuo projektuotojų įdirbio ir patirties. Kuo labiau patyrusi projektuotojų įmonė bus parinkta, tuo mažesnė bus projektavimo klaidų tikimybė.
Kitas etapas – statybos darbai. Čia viskas priklauso nuo statybininkų kvalifikacijos bei nuo to, kiek stipri bus techninė priežiūra ir kaip bus kontroliuojamas visas statybos procesas. Statybos ar medžiagų naudojimo technologijų nesilaikymas taip pat gali lemti klaidas ar broką, o jis gali pasireikšti nebūtinai iškart po darbų priėmimo akto pasirašymo...
Taip pat klaidų padaroma ir dėl medžiagiškumo. Dažniausiai, siekdamos laimėti konkursus, rangovų organizacijos pateikia itin mažas darbų ir medžiagų kainas. Ir, norėdamos gauti kuo didesnį pelną, perka pačias pigiausias medžiagas, kurios dažniausiai būna prastos kokybės ir savaime užprogramuoja prastą galutinį rezultatą.
Dažniausiai visas klaidas atnaujinant pastatus lemia siekis sutaupyti. Specialistai vienbalsiai tvirtina, kad būtent dėl šio siekio sukuriami projektai su klaidomis, samdomi nežinia kokie rangovai, kartais dingstantys net nepabaigę darbų, nekalbant jau apie garantinius įsipareigojimus, perkamos prastos kokybės medžiagos bei neišlaikomos statybos ir montavimo darbų technologijos. Svarbu pigiau!
Vis dėlto labai dažnai pigumas atsisuka tarsi bumerangas prieš pačius gyventojus, kai tenka taisyti aptrupėjusią sienų apdailą, pradėti nesibaigiančią kovą su pelėsiu, savaitėmis laukti statybininkų ar net kelerius metus kęsti niekaip nesibaigiantį namo atnaujinimą. Tada ir pradeda sklisti viešos istorijos apie tai, koks blogis yra renovacija, kokia ji nenaudinga ir kaip ji skirta tik „išsiurbti“ iš mūsų visų sunkiai uždirbtus pinigus. Patys mušam – patys rėkiam. Ne kitaip.
Iš didelio lietuviško noro sutaupyti vis dažniau pasigirsta idėjų, kad esą neverta daryti kompleksinės namo renovacijos. Esą energijos sąnaudas pastatuose galima sumažinti ir vien tik rekonstruojant šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemas ir įdiegiant individualią apskaitą.
Dr. A. Jurelionis sako tokiomis kalbomis netikintis. Anot mokslininko, yra paprasta fizika, kuri sako, jog šilumos sunaudojimas priklauso nuo temperatūrų skirtumo tarp pastato ir išorės bei nuo pastato atitvarų šiluminių savybių. Rekonstruodami pastato šildymo sistemą, mes galime išspręsti šilumos balansą, kad vieni aukštai nebūtų perkaitinami, o kiti nešaltų, bet ne pastato šilumos nuostolius, kurie priklauso tik nuo jo šiluminių savybių.
Be to, vien tik rekonstravus šildymo sistemą, galima sutaupyti iki 15 proc. šilumos. O atlikus visą kompleksinę namo renovaciją galima sutaupyti 50 ir daugiau procentų. Be to, pagal dabar galiojančią Būsto atnaujinimo (modernizavimo) programą, daugiabučio namo skaičiuojamąsias šiluminės energijos sąnaudas lyginant su prieš tai buvusiomis energijos sąnaudomis, sumažinus ne mažiau kaip 20 proc, bus kompensuojama 15 proc. rangos darbų kainos. Pagal paskutiniuosius teisės aktus iš viso kompensuojama 40 proc. rangos darbų kainos, jei šiluminės energijos sąnaudos bus sumažintos ne mažiau 40 proc.. Taigi vien tik šildymo sistemai rekonstruoti paramos gauti greičiausiai nepavyks.
Dr. K. Banionis sako, kad vien tik rekonstravus šildymo sistemą ir įdiegus šilumos apskaitos priemones gerai bus tik vidinių butų gyventojams. Šių butų gyventojai gautų galimybę taupyti dėl kitų aplink jo butą esančių butų. Be abejo, vidinių pastato butų gyventojams toks rekonstrukcijos modelis yra labai patrauklus. O išorinių butų, viršutinių ir apatinių aukštų butų gyventojai neturėtų kitos išeities, kaip tik vartoti daugiau šilumos, nes jų butų išorinių sienų niekas nešildys. Išorinių butų gyventojams toks modelis visiškai nenaudingas. Kitaip tariant, tai būtų dar viena klaida, jei gyventojai užuot rinkęsi kompleksinę renovaciją pasirinktų vien tik šildymo sistemos rekonstrukciją.
Vertinant tradicinės statybos daugiabučio gyvenamojo namo šilumos nuostolius, po ketvirtadalį šilumos prarandama per pastato atitvaras, vėdinant ir ruošiant karštą vandenį. Konkrečios Lietuvos pastatų šilumos poreikių vertės labai skiriasi, tai priklauso nuo pastato amžiaus, dydžio, naudotų statybinių medžiagų, šildymo sistemos konstrukcijos bei jos būklės ir kitų veiksnių. Vidutiniškai daugiabučiuose pastatuose suvartojama 160–180 kWh/m2 per metus, todėl juos būtina apšiltinti.
Daugiabučius namus jau modernizavusių gyventojų patirtis rodo, kad realiai sutaupyti galima tik modernizavus namą kompleksiškai, t. y. ne tik apšiltinti stogą ar pakeisti langus, bet ir apšiltinti visą pastatą, įskaitant ir pamatus, pakeisti langus, sutvarkyti laiptinių ir rūsių duris, langelius, sutvarkyti balkonus, liftus, modernizuoti šilumos punkto įrenginius, sutvarkyti ir subalansuoti šilumos bei karšto ir šalto vandens tiekimo, vėdinimo, nuotekų, lietaus nuotekų, elektros sistemas. Taip pat svarbu kontroliuoti darbus atliekančias organizacijas, kad būtų naudojamos kokybiškos medžiagos ir patys darbai atliekami kokybiškai. Tik taip bus pasiektas laukiamas rezultatas.
Grafike galima matyti, kaip keitėsi energijos suvartojimas per metus atlikus atskirus modernizacijos elementus.
Eksperto skiltis
Renovuotinų stambiaplokščių namų tipų yra įvairių, o ir jų būklės yra labai skirtingos. Itin svarbus aspektas – tinkamas pastato būklės įvertinimas prieš planuojant pastato renovavimą, kadangi būtina numatyti visą reikalingą darbų spektrą renovuoti pastatui, o ne tik suplanuoti darbus bei sprendinius, skirtus pastato energijos naudojimui mažinti.
Esant pastato konstrukcinių defektų: įtrūkimų ar plyšių, prieš pradedant renovacijos darbus būtina išspręsti pastato konstrukcijos sutvirtinimo bei plyšių užtaisymo klausimus ir tik po to montuoti fasado šiltinimo bei apdailos sistemas. Į tai dėmesį nuolatos atkreipia fasado apdailos medžiagų gamintojai bei tiekėjai.
Kalbant apie medžiagų kokybę, tai geriausios medžiagos retai pakliūva į objektus dėl techninio projekto specifikacijų netobulumo. Tradiciškai visur geriausiai suveikia mažiausios kainos principas.
Renovacijos projektų valdytojų kompetencijos problema lemia tai, kad jie nesugeba gyventojams pagrįsti planuojamų renovacijos techninių sprendinių bei biudžetų, nesugeba jų „apginti“. Gyventojams, be abejo, aktualus kainos klausimas, todėl projekto vykdymo metu dažnai žengiama reikalavimų medžiagų kokybei bei rangovų patikimumui ar profesionalumui mažinimo linkme.
Aukšta renovacijos projektų kokybė bei projekto vadovų kompetencija sudarytų sąlygas apginti kokybiškus sprendinius bei atpažinti prastos reputacijos rangovus, kurių pasiūlymai paremti žemos kainos principu, aukojant kokybę.
Kodėl reikia?
Iki 2013-ųjų gyvavusios Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros duomenimis, net 96 proc. Lietuvos daugiabučių gyvenamųjų namų yra pastatyti iki 1993 metų. Apie 80 proc. būstų pastatyta 1961–1993 metais. Tai daugiausia stambiaplokščiai gelžbetoniniai ir plytiniai daugiabučiai namai. 2008 m. Lietuvoje buvo daugiau nei 511 320 gyvenamųjų pastatų, iš jų 39 790 − daugiabučiai namai, 18 500 jų – stambiaplokščiai.
Statant šiuos namus, buvo taikomos tų laikų technologijos, medžiagos ir standartai, pagal kuriuos į energijos taupymą buvo beveik neatsižvelgiama. Pagal iki 1992 m. galiojusias statybos normas buvo nustatytos šios šilumos perdavimo koeficientų reikšmės: sienų – 0,5–1,4 W/(m2K), stogų – 0,5–0,8 W/(m2K), langų – 2,2–2,7 W/(m2K). Tuo metu šiluma kainavo kapeikas ir niekas išlaidų šildymui per daug neskaičiavo.
Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos technologijos ir vadybos katedros docento dr. Dariaus Kalibato, dabartinė prieš 30 ir daugiau metų statytų namų būklė konstrukciniu požiūriu yra dar nebloga. Laikančiosios galios jiems pakanka. Tačiau, vertinant jų šiluminę varžą, šie pastatai gerokai pasenę.
Didžiausia stambiaplokščių namų „rykštė“ – vertikalios sandūros tarp rūsių išorinių sienų plokščių. Dauguma šių sandūrų yra supleišėjusios. Plyšių plotis sandūrų apsauginio tinko sluoksnyje siekia iki 3 mm ir daugiau. Kai kur sandūrų apsauginis tinkas būna visiškai iškritęs. Daugelyje vietų nėra jokios hermetizuojančios mastikos. Taigi į šiuos plyšius patenkanti drėgmė gadina išorines sienų konstrukcijas. Dėl tokių trūkių bei į konstrukcijas patenkančios drėgmės, skaitinė stambiaplokščių namų atitvarų šiluminės varžos reikšmė, be abejo, pablogėjo. Tačiau, norint pasakyti kiek, pasak dr. D. Kalibato, reikia atlikti kiekvieno konkretaus namo šiluminės varžos tyrimus. Be to, pasikeitė ir šiluminės varžos reikalavimai, kurie dabar yra iš esmės penkis kartus aukštesni nei tarybiniais metais. Pagal dabar galiojančius reikalavimus atitvarų šiluminė varža turi būti ne mažesnė nei 5 m2K/W.
Kalbant apie mūrinius namus, nors jų šiluminės charakteristikos dažnai yra geresnės nei stambiaplokščių, tačiau atmosferos reiškinių poveikiui nėra atsparūs ir jie. Dažnai galima pastebėti mūrinius namus, kurių plytos (ypač prie stogų) yra aptrupėjusios. Dažnai tai įvyksta dėl prastos namo priežiūros, kai laiku nepakeičiamas stogo apskardinimas, prarūdija arba užsikemša lietvamzdžiai ir vanduo pradeda tekėti tiesiai ant sienų. Orams keičiantis – šąlant arba atšylant – drėgmė ardo ir verčia suskilinėti plytas.
Dr. A. Jurelionis sako, kad kol kas žmonės nelabai supranta, jog daugumos jų namai jau yra tokios būklės, kad juos jau reikės nuolat tvarkyti. Visos inžinerinės sistemos sensta. Tai nuotekų vamzdynai, tai vandentiekio, tai šilumos tiekimo sistema... Ir tie, kurie nenori daryti renovacijos, rizikuoja „įlįsti“ į nuolatinį remontą.
Dėl to, pasak mokslininko, žmones reikia įtikinti, kad renovacija svarbi ne tik dėl energijos taupymo, bet ir dėl to, kad visa namo rekonstrukcija bus atlikta vienu metu ir nereikės gyventi nuolatinio remonto būsenos.
Kitas dalykas – įsipareigojimai bankams. Praktika rodo, kad standartiniam 60 m2 butui jie sudarytų apie 100 Lt per mėnesį. O mokesčiai už šilumą (su sąlyga, kad atlikta kompleksinė modernizacija ir darbai atlikti kokybiškai bei iš kokybiškų medžiagų) sumažėtų dvigubai. Nesunku apskaičiuoti – jei vidutiniškai mėnesio šilumos sąskaita prieš modernizaciją yra 400 Lt, žmogus per šildymo sezoną (6 mėn.) sumoka apie 2 400 litų. Po modernizacijos ši suma sumažėtų maždaug perpus, t. y. iki 1 200 litų. Mokėdamas už modernizaciją maždaug po 100 Lt per mėnesį, per 12 mėn. žmogus sumokėtų taip pat apie 1 200 litų. Taigi iš esmės žmogus mokėtų panašiai kaip ir prieš modernizaciją, tik jau turėtų kapitališkai suremontuotą, estetiškai gerai atrodantį namą ir gyventų didesnės vertės būste.
Kad modernizacija būtina, žmones labiausiai įtikina namo techninės ekspertizės ir termovizinės nuotraukos, jos akivaizdžiai parodo visas namo bėdas: plyšius, pralaidžias sienas ir t. t. Dažniausiai tik jas pamatę gyventojai įsitikina, kiek šilumos jų name prarandama.
Kvartalinės renovacijos idėja
4,9 mln. Lt, jei vertintume pagal 2012 m. galiojusią vidutinę šilumos kainą – 29,94 ct/kWh be PVM. Procentiškai gyventojų mokėjimai už suvartotą šilumą būtų apie 30 proc. mažesni. Šilumos, suvartojamos šildymui, kiekis sumažėtų bemaž dvigubai.
2013 m. sausio 17 d. LR Seimas priėmė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pataisas, pagal kurias faktiškai atsirado dar vienas būdas gauti paramą daugiabučiams namams modernizuoti. Pagal jį jau ne tik daugiabučių namų valdytojai, bet ir savivaldybės paskirtos įmonės galės būti namo modernizavimo projekto administratoriais, galinčiais tvarkyti modernizavimo paskolą.
Naujosiomis pataisomis siekiama skatinti savivaldybių iniciatyvą rengti savivaldybių energinio efektyvumo didinimo bei teritorijų tvarkymo programas ir sudaryti lankstesnes sąlygas įgyvendinti daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektus.
Viename kvartale darbai užtruktų apie 2–3 metus. Per šį laiką būtų parengti požeminių komunikacijų modernizavimo planai ir projektai. Ir tik pabaigus kvartalo namų modernizavimą, būtų pradėti visų kvartalo inžinerinių tinklų tvarkymo rangos darbai. Tarp jų – ir centralizuoto šilumos tiekimo kvartalinių vamzdynų atnaujinimo darbai. Atnaujinus šiuos vamzdynus, būtų sumažinti šilumos nuostoliai ir papildomai taupomi žmonių pinigai.
Trečiuoju etapu būtų tvarkoma kvartalo infrastruktūra, t. y. įvažos, šaligatviai, automobilių stovėjimo vietos, želdiniai, apšvietimas, atliekų surinkimo konteinerių vietos ir t. t.
Kol nebuvo inicijuoti kvartalinės modernizacijos projektai ir kol nebuvo priimtos įstatymo pataisos, gyventojus buvo gana sunku įtikinti imtis modernizacijos, nes dauguma gyventojų tiesiog bijojo prisiimti didelius finansinius įsipareigojimus bankams, būdavo nepakankamai iniciatyvūs, kad imtųsi organizuoti modernizacijos procesą. Kiti tiesiog netikėjo modernizacijos nauda, dar kiti, ypač gaunantieji kompensacijas, būdavo nesuinteresuoti ją pradėti.
Dėl šios priežasties Lietuvoje jau rengiamasi priimti teisės aktų pataisas, pagal kurias gyventojai, nepritariantys namo modernizacijai, gali netekti kompensacijų, gaunamų už šilumą ir karštą vandenį. Kada tokios pataisos gali būti priimtos – neaišku, tačiau gretimoje Lenkijoje tokia valstybės politika įgyvendinta jau seniai.
Nuomonės
dr. Darius Kalibatas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos technologijos ir vadybos katedros docentas
Sukontroliuoti statybininkus ar projektuotojus galima pirmiausia įstatymiškai pasitelkus į pagalbą techninę priežiūrą bei statybos ekspertus. Konkurso sąlygose reikia nustatyti sąlygas tiek rangovui, tiek medžiagoms. Aišku, pagal Viešųjų pirkimų įstatymą konkretaus gamintojo konkurso sąlygose nurodyti negalima, bet technines charakteristikas galima apibrėžti.
Dažniausiai pasitaikančiomis renovacijos klaidomis pavadinčiau technologijų nesilaikymą. Net jei medžiagas nuperka ir geras, nesilaikant technologijų, galima padaryti blogai. Sakysime, vatą reikia kloti vienaip, polistireną kitaip, bet padaroma kaip greičiau arba kaip paprasčiau ar pigiau. Ne pagal technologiją sumontuojami tvirtinimo elementai ar praleidžiamas koks nors sluoksnis ar pan. Ir nors, tarkime, pagal projektą reikia pasiekti sienų šiluminę varžą 5 m2K/W(gyvenamiesiems pastatams) , darbus atlikus ne pagal technologijas faktinė sienų šiluminė varža gali būti tik apie 3,5–4 m2K/W.
Kita vertus, kartais net ir imant nebūtinai aukščiausios kokybės medžiagas, bet teisingai atliekant darbus, galima pasiekti neblogų rezultatų.
Kas dėl kompleksinės renovacijos nebūtinumo, tai su šia idėja nesutinku. Galbūt galima atlikti atskirais žingsniais, bet reikia daryti viską. Pirmiausia, ką aš daryčiau, pasikeisčiau langus. Nes būtent per langus išeina didžiausias šilumos kiekis. Pakeitus langus, galima sutaupyt daugiausia. Rekonstravus šildymo sistemą, aišku, irgi galima nemažai sutaupyt. Lygiai tas pat ir su kitais darbais.
Gaila, bet kol kas žmonės neįvertina, kad jų butų vertė po renovacijos padidėja. Net ir investavus tam tikrą sumą pinigų, padidėjusi vertė ir sutaupymai vis tiek bus didesni už investicijas.
Kalbant apie senus blogos būklės pastatus ir mintį neva geriau juos nugriauti ir jų vietoje pastatyti naujus, tai čia reikia vertinti individualiai kiekvieno konkretaus namo būklę. Jei konstruktyvas yra užtektinai tvirtas, tai gal neverta jo griauti, o geriau renovuoti, bet jei konstruktyvas skyla, trūkinėja, tai gal tikrai geriau jį nugriauti. Tik, aišku, tada jau būtų susiduriama su socialine problema, kur dėti gyventojus.
dr. Karolis Banionis, Kauno technologijos universiteto Pastatų energinių sistemų katedros lektorius
Manau, kad į projektus būtina įtraukti ir balkonų, lodžijų, laiptinių stogelių ar kitų konstrukcijų sutvarkymą. Aišku, jiems gal nebus skiriama parama kaip energiją taupančiai priemonei, bet vis tiek paėmus kreditą tai lengviau padaryti, nei bandyti atskirai tam rinkti pinigus, organizuoti darbus ir t. t.
Taip pat į renovacijos projektus būtina įtraukti ir vėdinimo sprendinius. Nes šiuo metu žmonės taupydami dažniausiai linkę iš projektų šią dalį išbraukti. Jei patalpos nevėdinamos, pradeda plisti pelėsis. Tik, aišku, gaila, kad gyvenamiesiems daugiabučiams namams kol kas nėra kokio nors vieno tipinio universalaus vėdinimo sprendimo, kuriame būtų ir filtravimas, ir akustinė izoliacija. Dėl to vėdinimo prasme kiekvienas namas savotiškai išradinėja dviratį.
Stambiaplokščiai namai pagal numatytą eksploatavimo laiką jau baigia savo darbą. Tačiau, kiek teko matyti įvairių tyrimų, tai dabartinė jų būklė konstrukcijų požiūriu yra stabili ir jie tikrai dar gali būti naudojami daug metų. Išskyrus jau minėtas balkonų, lodžijų, stogelių bei kitas problemas. Juos būtina renovuoti ir negalvoti apie kokius nors griovimus. Aišku, tai susiję su daugybe socialinių dalykų. Kalbant apie daugiabučių rajonus, reikia galvoti ne vien apie namą. Reikia galvoti apie rajoninį sprendimą, pradedant socialine aplinka, apšvietimu, estetika, architektūra, automobilių statymu, prieiga neįgaliesiems, vaikų žaidimų aikštelėmis ir t. t. Mums to suvokimo dar labai trūksta.
doc. dr. Andrius Jurelionis, Kauno technologijos universiteto Pastatų energinių sistemų katedros vedėjas
Viena dažniausiai pasitaikančių renovacijos klaidų – jei nėra išsprendžiamas patalpų vėdinimas. Kita dažnai pasitaikanti klaida – vieno sluoksnio tinko uždėjimas „paskandinant“ armavimo tinklelį vietoje dviejų sluoksnių.
Medžiagų tiekėjai ar statybininkai kartais papiktnaudžiauja projektuotojų paliktais neapibrėžtumais. Pavyzdžiui, jei projekte nėra įrašyta kokio nors konkretaus skaičiaus arba reikalavimo, tuojau pat bus traktuojama, kad toje vietoje yra paliktas laisvas pasirinkimas.
Dar viena iš dažnų problemų – nesandarūs langai. Dažnai, sudėjus langus, paaiškėja, kad jie yra visiškai nesandarūs. Atvežamas langas, prie jo – sertifikatas su lango akustinėmis, šiluminėmis ir oro pralaidumo savybėmis. Sertifikatas sako, kad langas turi, tarkime, ketvirtą orinio laidumo klasę. O iš tikrųjų, įmontavus langą, šių savybių nepasakys niekas. Tačiau, atlikus sandarumo matavimus, paaiškėja, kad per langą tiesiog švilpia vėjas. Viena vertus, matai sertifikatą, kita vertus, – realų daiktą, kuris to sertifikato neatitinka. Tai – elementarios apgavystės, bet jų taip pat kartais pasitaiko. Ir blogiausia tai, kad vartotojų teises ginančios institucijos negali žmogui tokiu atveju padėti, nes langas, sumontuotas į pastatą, tampa nebe produktu, o pastato dalimi ir tai jau tampa lyg ir ne jų jurisdikcija. Tuomet žmogui lieka tik vienas kelias – kreiptis į teismą.
