Europos Sąjunga (ES) siekia užbaigti savo energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, kuri pradėjo karą Ukrainoje ir grasina nutraukti dujų tiekimą Europai, jeigu ši už žaliavą nemokės rubliais. Baltijos šalys balandžio pradžioje jau paskelbė neimportuojančios dujų iš Rusijos.
Ekonomistas Algirdas Bartkus teigia, kad pasirenkamas dujų tiekėjas turėtų atitikti tris sąlygas.
„Visada reikia surasti tokią valstybę, kuri turėtų nemenkus rezervus, pati nemažai išgautų (kas rodo gavybos potencialą), bet pati mažai suvartotų. (...) Šitoje vietoje turime iš principo du tiekėjus, kurie yra labai gerai įsikomponavę: tai yra Alžyras ir Libija“, – „Delfi“ komentavo Vilniaus universiteto (VU) docentas A. Bartkus.
Jis pridūrė, kad Alžyras turi dujotiekius su Ispanija ir Italija. Pastaroji šalis, kaip ir Vokietija, importuoja nemenką dalį Rusijos dujų savo pramonei.
Tiesa, ekonomistas pripažįsta, kad toks eksportas nebūtų paprastas, nes Alžyras galbūt turi mažiau gavybos pajėgumų, todėl į juos reikėtų investuoti.
„Tos kompanijos, kurios traukiasi iš Rusijos (...), galėtų tokiu atveju persikelti į Alžyrą“, – analizavo A. Bartkus.
Anot jo, svarstytina ir Angola, ir kitos šalys, gal ir už Afrikos ribų: Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, su pastaruoju dėl dujų susitarė Vokietija. A. Bartkaus teigimu, tarp variantų būtų ir Iranas, jeigu nebūtų „probleminė valstybė“.
VU dėstytojo požiūriu, Europai dabar kilo išties didelis iššūkis suvaldyti energinių išteklių kainas, tačiau jos mažės tuomet, kai bus daugiau aiškumo, konkretesnė vizija dėl energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos mažinimo ir, lygiagrečiai, žaliosios energetikos plėtros.
„Tai, ką turime dabar, turime ateities neapibrėžtumo nulemtą didelio masto kainos prieaugį“, – kalbėjo A. Bartkus.
Internetinis resursas „The Conversation“ kovo viduryje skelbė, kad iš vadinamųjų Magribo šalių Alžyras ir Libija galėtų ateiti į pagalbą Europai, o Alžyras tam turi didžiausią potencialą ir galėtų padidinti dujų pasiūlą per dujotiekius į Italiją ir Ispaniją.
„Tačiau tam trukdo migloti Alžyro vidaus politikos niuansai, įtempti santykiai su kaimyniniu Maroku ir dešimtmečius trunkantis strateginis artumas su Rusija“, – teigiama straipsnyje, pažymint, jog Alžyras veikiausiai nenorės susigadinti santykių su ginklus jam parduodančia Rusija ir turės kartu laviruoti tarp jos ir Vakarų.
Vos prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, buvo skelbiama, kad Alžyro dujų ir naftos milžinė „Sonatrach“ išliks „patikima dujų tiekėja“ Europai ir pasiryžusi paremti savo partnerius „sunkiu metu“, tokią bendrovės vadovo Toufiko Hakkaro poziciją, išsakytą valstybinei naujienų agentūrai APS, cituoja „Reuters“. Vis dėlto „Sonatrach“ teigia, kad papildomas tiekimas priklauso nuo turimo pertekliaus.
Ispanija kovo pradžioje skelbė, kad Alžyras pasiruošęs patiekti Europos Sąjungai daugiau dujų, jeigu nutrūktų jų tiekimas dėl karo Ukrainoje: tai būtų padaryta per Ispaniją, Italiją arba laivais (tai yra, tiekiamos suskystintos gamtinės dujos, SGD), praneša „Bloomberg“, cituodamas Ispanijos vyriausybės atstovės pasisakymą transliuotojui TVE.
Kita vertus, arabų žiniasklaidoje vėliau kovą pasirodė pranešimų, kad Alžyras išlieka abejingas prašymams didinti dujų tiekimą į Europą.
Tyrimų ir konsultavimo bendrovė „Verisk Maplecroft“ teigia, kad nors Afrika negali kompensuoti Rusijos dujų praradimo, vis dėlto galėtų jį sušvelninti. Be kita ko, Angola ir Kongas esą jau sutiko padidinti dujų eksportą į Italiją, tarpininkaujant pastarosios energetikos milžinei „Eni“, praneša JAV transliuotojas CNBC.
O kovo pabaigoje paskelbta, kad Italija ir Ispanija tarėsi dėl galimybės nutiesti bendrą dujotiekį iš Barselonos į Genują, taip leidžiant Italijai pasinaudoti ispanų išdujinimo infrastruktūra.
Jungtinės Valstijos paskelbė, kad dar šiemet planuoja 15 mln. kubinių metrų padidinti numatytą SGD eksportą į Europą, praneša „The Fortune“ ir svarsto, ar Europa sugebės jas priimti, tai yra, ar pakankami infrastruktūros pajėgumai visame žemyne, o net jeigu ir taip – tai esą pakeistų tik dalį Rusijos importo.
Briuselyje įsikūrusios ekspertų grupės „Bruegel“ tyrėjas Simone'as Tagliapietra dar prieš karą kalbėjo „Euronews“, kad Europos situacija dujų požiūriu ypač sudėtinga, o pasirinkimų nėra daug.
Anot jo, šiaurės Afrika, konkrečiai, Alžyras ir Libija, jau tiekia dujas Senajam žemynui, tačiau neturi techninių pajėgumų padidinti gavybą ir eksportą, tad vien jomis pasiremti ir kompensuoti Rusijos dujų praradimo nėra įmanoma – bent jau trumpuoju laikotarpiu.
„The Conversation“, minėdami Libiją, pažymi, kad ši šalis vasario pabaigoje (jau prasidėjus karui Ukrainoje) paskelbė neturinti pakankamų rezervų pakeisti Rusijos dujas Europai. Be to, kaip primena šis šaltinis, ši Afrikos šalis nepasižymi politiniu stabilumu.
„Euroactiv“ praėjusią savaitę skelbė, kad Nigerija yra pasirengusi „dramatiškai“ padidinti savo dujų pasiūlą Europai, šiai ieškant alternatyvų energetinei priklausomybei nuo Rusijos.
Nigerijos vyriausybės atstovai savo ruožtu paragino Europos Sąjungą paskatinti bloko šalių naftos ir dujų kompanijas („Shell“, „Eni“, „TotalEnergies“) padidinti investicijas Nigerijos dujų sektoriuje. Esą tik šitai padarius Nigerija galės padidinti eksportą. Šiuo metu apie 90 proc. Nigerijos dujų keliauja į Kiniją.
Azerbaidžanas, pradėjęs komercinį dujų tiekimą Europai 2020-ųjų pabaigoje, taip pat neseniai žadėjo jį padidinti, pranešė ELTA.
„Bruegel“ ekspertai vis dėlto teigia, kad Europos Sąjunga gal ir galėtų pakeisti Rusijos dujas jau kitai žiemai „nesugriovus ekonominės veiklos, išvengus žmonių šalimo ar nutrūkusio elektros tiekimo“, tačiau tam reikės peržiūrėti ne vieną reguliavimo aspektą, greitai išleisti daug pinigų ir priimti nelengvų sprendimų.
Iššūkiai ES yra šie: pirma, gauti kaip galima daugiau dujų žemynui, pernelyg už jas nepermokant, antra, paskirstyti dujas pačioje Europoje, trečia, perskirstyti šios operacijos kaštus. Visa tai darant, kartu reikia turėti omenyje, kad Europa ketina drastiškai mažinti iškastinio kuro vartojimą ateinančiais dešimtmečiais, todėl dabar vargu ar vertėtų pulti pasirašinėti visus prieinamus dujų tiekimo kontraktus.
„Bruegel“ diagrama parodo Europos Sąjungos šalių dujų šaltinių procentinį pasiskirstymą (SGD importas neišskirstytas pagal valstybę eksportuotoją):
Ekonomistas A. Bartkus savo ruožtu teigia, kad rezultatų galima pasiekti ne tik per tiekimo diversifikavimą, o ir per taupymą.
„Jeigu paimtume Vokietiją, Prancūziją, pas juos, nepaisant to, kad yra šilčiau, šildymo sezonas yra ilgesnis ir palaikoma temperatūra aukštesnė. Tai tam, kad mažiau suvartotų dujų, reikia kelioms savaitėms sutrumpinti šildymo sezoną.
Jeigu jie sutrumpintų šildymo sezoną mėnesiu, jie apie 15 proc. sumažintų poreikį dujų, kurios naudojamos šildymui“, – teigia VU docentas.
Prognozuodamas, kada Europa galėtų atsisakyti energetinės (ne tik dujų) priklausomybės nuo Rusijos, jis teigė, kad tai galėtų būti keleri metai.
„Pakankamas greitas ir realistiškas „atsikabinimas“ nuo Rusijos – jau visiškas – būtų apie 4-5 metai. Bet čia kalbama apie tai, kad ir vengrai iš jų nepirks jokių energijos išteklių ir pan. (...) Vengrai kontinento viduryje, jie neturi jokio priėjimo prie jūros ir pan. (...) Lietuva, ko gero, viena iš mažiausiai čia turinčių problemų, kas dėl dujų“, – sakė A. Bartkus.
„Rusams reikėjo prekiauti, o ne kariauti. Kaip visiems normaliems žmonėms. Užsiėmė karyba ir gavo bumerangu atgal“, – konstatavo jis.
Europos Komisija (EK) kovo pradžioje paskelbė plano metmenis, kaip sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų dviem trečdaliais dar iki šių metų pabaigos, o visiškai šių dujų atsisakyti iki 2030 metų. Planas kartu skirtas kovoti su aukštomis energijos kainomis Europoje bei užsipildyti dujų atsargas kitai žiemai.
Šiuo siūlymu numatomas dujų šaltinių diversifikavimas, biodujų naudojimas, ir dujų pakeitimais kitais energijos šaltiniais centriniame šildyme bei elektros gamyboje.
ES viršūnių susitikime kovo pabaigoje nuspręsta dėl bendro dujų pirkimo, kad bloko šalys nekonkuruotų tarpusavyje dujų rinkoje, skelbė ELTA.
Kovą Tarptautinė energetikos agentūra (TEA), kurios narė yra ir Lietuva, paskelbė 10 žingsnių planą, kaip Europai iki metų pabaigos trečdaliu sumažinti dujų importą iš Rusijos.
- Nepasirašinėti naujų dujų tiekimo sutarčių su Rusija.
- Pakeisti rusiškas dujas alternatyviais dujų šaltiniais.
- Nustatyti minimalius dujų saugyklų įsipareigojimus.
- Paspartinti naujų vėjo ir saulės elektrinių projektų įgyvendinimą.
- Padidinti elektros gamybą branduolinės energetikos ir bio energijos sektoriuose.
- Taikyti trumpalaikius mokesčių pakeitimus viršpelniui tam, kad būtų apsaugoti pažeidžiami elektros vartotojai (tai sumažintų energijos sąskaitas, kai dujų kainos išlieka aukštos).
- Pakeisti dujinius katilus šilumos siurbliais.
- Spartinti energinį efektyvumą būsto ir pramonės srityse.
- Skatinti vartotojus sumažinti šildymą vienu laipsniu.
- Padidinti pastangas užtikrinant elektros energetikos sistemos lankstumą (šiuo metu jis stipriai remiasi dujomis, tad raginama ieškoti kitų variantų, tarp kurių gali būti, pavyzdžiui, baterijos).
Agentūra pažymi, kad pernai Europos Sąjunga iš Rusijos importavo 155 mlrd. kubinių metrų dujų, tai yra apie 40 proc. Bendrijos dujų suvartojimo. Minėtos priemonės galėtų sumažinti importą iš Rusijos apie trečdalį – 50 mlrd. kubinių metrų per metus. TEA skelbia, kad šios priemonės yra suderinamos su Europos Žaliuoju kursu.
TEA infografikas parodo numanomą 10 žingsnių plano rezultatą – trečdaliu per metus mažėjantį ES dujų importą iš Rusijos:
Jeigu gi Europa būtų pasiryžusi dar labiau sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų, galimi papildomi veiksmai, nors ir turintys savo kainą. Turimos omenyje anglis, nafta. Pastarieji pasirinkimai nėra įtraukti į 10 TEA žingsnių, tačiau jeigu būtų taikomi su jais, dujų importas iš Rusijos galėtų mažėti perpus – 80 mlrd. kubinių metrų.
„Sumažinti priklausomybę nuo Rusijos dujų Europos Sąjungai bus nelengva“, – konstatuoja agentūra.
