Fiskalinis konsolidavimas ir struktūrinės reformos buvo skirtos ne tik tam, kad būtų sustiprinta Prancūzijos ekonomika, bet siekiant atblokuoti svarbias euro zonos reformas, įskaitant ir dėl bendro biudžeto.

Pirmadienio vakare, reaguodamas į vadinamųjų „geltonųjų liemenių“ protestus, E. Macronas pakoregavo savo prioritetus. Paskelbdamas apie „nepaprastąją socialinę ir ekonominę padėtį“.

Prezidentas pristatė visą seriją priemonių, kuriomis tikisi padėti mažas ir vidutines pajamas gaunančiai darbo jėgai. Prancūzijos prezidentas paskelbė, jog minimalus atlyginimas bus padidintas 100 eurų per mėnesį, o viršvalandžiai nuo šiol nebebus apmokestinami.

Tokia politika, manoma, gali kainuoti apie 10 mlrd. eurų, rodo kai kurie pirminiai apskaičiavimai. E. Macronas siekia imtis griežtesnių priemonių prieš mokesčių vengimą. Vis dėlto prognozuojama, kad kitąmet Prancūzijos biudžeto deficitas išaugs iki 2,8 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), didžiąja dalimi dėl vienkartinių priemonių, o 2020 metais – sumažės iki 1,4 procento.

Dabar šis rodiklis gali pašokti iki 3,5 proc., skelbia Prancūzijos laikraštis „Les Echos“.

Europos Komisija (EK) vargu ar užmerks į tai akis. Prancūzija jau pažadėjo sumažinti struktūrinį deficitą 0,2 proc. BVP kitais metais, rodo Europos Komisijos medžiaga, – mažiau nei tikėjosi Briuselis. Jeigu naujosios priemonės bus išlaikomos ilgesnį laiką, toks rodiklio sumažėjimas labai greitai gali pereiti į augimą, ir Prancūzija gali atsidurti toje pačioje stovykloje kaip Italija. Vargu ar tokiu atveju pavyktų įtikinti Berlyną, kad Paryžius atsisako savo senų praktikų.

Kaip jau buvo pažymėta, jei Prancūzijos biudžeto deficitas dar kartą padidėtų, Roma tai traktuotų kaip savotišką veidmainystę. E Macrono vyriausybė kartu su likusiomis euro zonos valstybėmis nutarė paremti EK sprendimą atmesti Italijos biudžetą. Toks sprendimas buvo sunkus, bet sąžiningas: Italija planuoja nekeisti dabartinio savo struktūrinio deficito per visus artimiausius trejus metus, o jeigu taip nutiktų, šalis taptų itin pažeidžiama naujai recesijai.

Bet sunku suprasti, kaip E. Macronas gali dabar pirštu baksnoti į Matteo Salvini, Italijos valdančiosios „Lygos“ partijos lyderį, kai jie abu politinius motyvus kelia aukščiau apdairumo ir išmintingumo principo. E. Macronas jau kartą pelnė veidmainio reputaciją Romoje, po vasarą trukusių diskusijų dėl imigracijos.

Prezidento šalininkai, be abejonės, kaltins aplinkybes. „Geltonųjų liemenių“ maištas – ir toji parama, kurią protestuotojams išsakė didžioji dauguma gyventojų, – gali turėti neigiamą poveikį Prancūzijos demokratijai. Europos ekonomikos augimas lėtėja, tad tam tikras fiskalinės politikos sušvelninimas galbūt nėra bloga mintis. Prancūzijos skola, kuri siekia apie 100 proc. BVP, yra mažesnė nei Italijos, Prancūzija pradėjo struktūrinių reformų raundą, įskaitant ir pokyčius darbo rinkoje, tuo tarpu Italija stabdo reformas, pradėtas ankstesnių vyriausybių.

Ir vis dėlto, kodėl socialinių neramumų grėsmei Prancūzijoje skiriama daugiau dėmesio nei Italijoje. Ir jeigu dabar tinkamas metas fiskalinio stimuliavimo priemonėms, tada kodėl Romos planuojamas 2,4 proc. BVP deficitas turėtų kelti susirūpinimą? O dėl skirtumų tarp Italijos ir Prancūzijos nėra abejonių, kad pastarosios ekonominė padėtis yra šiek tiek geresnė; bet visuomenės reakcija į pastangas atleisti Prancūziją „nuo kabliuko“ ir tuo pat metu didinti spaudimą Italijai gali būti audringa.

Vis dėlto būtų neteisinga visą kaltę suversti E. Macronui už kontrolės praradimą ir pirmenybės suteikimą šalies vidaus interesams. Vokietija įstūmė jį į nepavydėtiną padėtį, sumenkinusi jo didžią euro zonos suvienijimo viziją. Berlynas pareiškė „Ne“ galutiniam bankų sąjungos suformavimui, įskaitant bendrą indėlių draudimą, ir pasiūlė tik vangią paramą kuriant stabilizavimo fondą. Kiti prancūzų planai, įskaitant skaitmeninį mokestį, buvo apkarpyti. E. Macronui beveik neliko įrodymų, jog jo vykdoma strategija sėkminga.

Kad ir kas būtų kaltas, bet kokios likusios viltys dėl E. Macrono euro zonos svajonės žlugo, sulig šią savaitę nuskambėjusia kalba. Nuo Italijos iki Vokietijos ir iki Prancūzijos, Europos politikai visą dėmesį sutelkė į šalies vidaus reikalus. Niekam nesvarbu, kaip sustiprinti pinigų sąjungą.

Ferdinando Giugliano‘as rašo straipsnius apie Europos ekonomiką „Bloomberg Opinion“ redakcijai. Be to, jos rašo straipsnius ekonominėmis temomis leidiniui „La Republica“ ir yra laikraščio „The Financial Times“ redakcinės kolegijos narys.