A. Grigaliūnienė teigė, kad yra labai dėkinga savo tėvams, nes augo įdomioje aplinkoje, kurioje buvo daug meno žmonių. Žinomos moters mama – operos solistė, o tėtis – kolekcininkas. Anot jos, daugelis mažų vaikų prisimena vaikystėje šeimos keptus ir kartu valgytus blynus, žemuoges, o renginių organizatorės dienos buvo praleistos teatro užkulisiuose.
„Laukdavau, kol mama repetuodavo, o su tėčiu nuolat važinėdavome pas dailininkus. Todėl dabar, kai mama vis dar naiviai paprašo: „Ar gali būti normali?“, atsakau: „Mama, tu išvis neturi teisės to prašyti, nes vaikystėje mane vedeisi kartu ten, kur visi buvo persirengę“. Kaip paskui galima atskirti, kas yra normalu, o kas ne? Ir tos normalumo ribos išsiplečia iki begalybės. Man apskritai atrodo, kad gyvenime yra viskas normalu išskyrus smurtą ir karą. O visa kita... Tiesiog mes esame žmonės“, – šypsojosi A. Grigaliūnienė.
Ji neslėpė, kad per ilgą laiką priprato prie labai įvairių asmenybių, patiko ryškūs žmonės, todėl ir pati bendraudama buvo labai drąsi.
„Kai 16-kos metų įrašai pirmą albumą ir apkeliauji su „Sel“ grupe, dabar kad ir kaip truputėlį liūdnai tai skambėtų, bet kažkada Egidijus buvo cool, ne toks piktas ir toks kažkoks, tai iš karto atsirado ir pažintys nuo senų laikų. Įsisuki į visą tą veiklą. Nors baigta ir teisė, ir tarptautinės management‘o studijos, bet vis tiek kažkaip ta kūryba ėmė viršų. Kadangi nemažai laiko dirbau su Rolandu Skaisgiriu, pažįstu ir senąją gvardiją, atsirado verslas, o be to, kai esi labai komunikabilus žmogus, randi kalbą su daug kuo“, – teigė A. Grigaliūnienė.
Televizijoje prasidėjusi karjera
Laidoje buvo domėtasi, kaip pašnekovė pateko į televizijos laidas. Žinoma moteris teigė, kad dalyvavo konkursuose, kuriuose konkuravo su kitomis moterimis ir juos laimėjo. Nors televizijos siūlomi projektai A. Grigaliūnienės ilgam nesulaikė, tačiau, anot jos, buvo išmoktos svarbios pamokos.
„Manau, kad tuo metu telikui ir viskam, kas užgriuvo, buvau per jauna. Sukūrėme grupę, joje dainavau, šokau, be to, režisavau ir visa kita. Visomis prasmėmis manęs ir iki šiol nemažai likę, patinka kūrybinės veiklos. Bet tada man norėjosi dėmesio, turėjau pakankamai daug savęs fetišą, tuo metu man buvo svarbiau forma, ne turinys. Norėjau būti žinoma, kadre, rampų šviesose, fotkintis ant raudonojo kilimo.
Pradėjusi dirbti tokius darbus moteris suprato, kad jai patinka veiksmas, kuris vyksta užkulisiuose, prodiusavimas. Tuo metu atsirado ir kitų pasiūlymų dideliuose renginiuose.
„Taip mes dirbome 15 metų, tada atėjo „Žinių radijas“, supratau, kas yra pokalbis, kaip tą daryti ir kas yra svarbu. Dabar esu tame amžiuje, kai galėčiau su švaria širdimi grįžti į ekranus, būtų visiškai kita kokybė, nes man jau svarbu pasakyti ir paklausti, o ne tik būti televizijoje“, – atvirai kalbėjo žinoma moteris.
Sunkiai išgyveno vidutinio amžiaus krizę
A. Grigaliūnienė užsiminė ir apie patirtą vidutinio amžiaus krizę. Kalbėdama apie tai, ką patyrė, žinoma moteris pabrėžė, kad nebuvo viskas stereotipiškai, kaip įsivaizduojama, jog vyrai sulaukę 40-ties ieško naujų moterų, o moterų dėmesys krypsta į materialius dalykus.
„Bent jau mano atveju tai buvo ženkliai giliau nei kažkokie daiktai. Atskiri visas savo etiketes – renginių organizatorė, komunikacijos specialistė, televizijos laidų vedėja, mama, dukra ir tada klausi: „O kas tu?“. Be to, ką tave vaikystėje išmokė tėvai, visuomenė, ką visuomenė privertė tave padaryti, nes taip turi būti, tarsi kažkas pasakė? Tu pradedi viską kvestionuoti.
Esu atviras, mylintis gyvenimą ir žmones žmogus, klystantis, užgaunantis, pridarantis durnysčių, prikalbantis dar didesnių dalykų, bet vis tiek aš myliu gyvenimą ir žmones. Mano meilės kalba yra per maistą, aš jį gaminu šeimai – vyrui, vaikams, visokius pageidavimų koncertus savaitgaliais išklausau. Tai darydama pradėjau klausti: „O ko noriu aš ir ar išvis noriu daryti kiekvieną savaitgalį visiems tuos pusryčius? Ar aš noriu kiekvieną savaitgalį važiuoti pas vyro tėvus sekmadienio pietums?“. Nors jie yra tikrai nuostabūs, gerbiu Simo mamą už jos pastangas suburti šeimą ir jai tai puikiai pavyksta, bet klausiau: „Ar aš tikrai noriu ten važiuoti kiekvieną sekmadienį, teatleidžia ji man, visus likusius gyvenimo metus? O kur mano mama, o kaip aš?“, prasidėjo tokie klausimai. Paskui visa kita: „Kaip aš noriu gyventi? Gal aš noriu viena gyventi, gal aš noriu išvažiuoti į užsienį?“ – kalbėjo A. Grigaliūnienė.
Anot pašnekovės, buvo patirta daug išgyvenimų, svarstyta ir apie išėjimą iš namų, tačiau ji pati teigė supratusi, kad dėl tokių minčių antra pusė, jei nesmurtauja, nėra niekuo dėta.
„Absoliučiai viskas yra tavyje. Taip po didžiulių asmeninių išgyvenimų nuėjau į psichoterapiją, kuri vyko du metus, nuolatos, kaip poteriai. Pradžia buvo labai įdomi, ėjau pas nuostabią psichoterapeutę Ramunę Ruseckienę. Ją rekomendavo mano ilgametė verslo partnerė, sakė: „Man patiko, patiks ir tau, ji tau tiks“. <...> galvojau, kad pas ją reikia laiką praleisti efektyviai, pasižiūrėjau kaip į verslo meet‘ą. Pasidariau PowerPoint‘inę prezentaciją sau galvoje. Pamenu, ateinu visa išvargusi, išsitaškiusi, nemiegojusi, įskaudinusi save, vyrą, vaikus, aplinkinius, visus. Atsisėdu, o ji sako: „Kaip jūs gyvenate, kas jums yra“, atsakiau: „Nuo ko čia pradėti“, ji sako: „Nuo pradžių“. Pamąsčiau, kad nerūpi ta pradžia, vaikystė po to, dabar paskutiniai 10 metų. Ir aš jai pradedu pasakoti, kaip viską dariau kartais nepaisydama savo resursų ir nepasakydama žmonėms, kad man yra per daug darbo, per daug dėmesio namams, per daug dėmesio kažkokioms naminėms pareigoms. Tačiau problema yra, kaip daug žmonių daro, aš niekam nesiskundžiau, viską kaupiau savyje, o ta guma tempėsi. Tokio charakterio, nelietuviško temperamento žmogui viskas sprogo, todėl visiems ir pasakiau, kad išeinu, man vienodai. Norėjau su niekuo nebesikalbėti, niekam nieko nebedaryti, nesistengti, nes, galvojau, o kur aš“, – atvirai pasakojo A. Grigaliūnienė.
Ji teigė esanti ribinis žmogus – jei dirba, gali tai daryti labai stipriai, jei ilsisi, kartais labai ilgai.
„Jei pykstu, pykstu trumpai, o jei linksminuosi, galiu linksmintis iki galo, ženkliai daugiau nei bet koks statistinis lietuvis. Kai mes su Jagelavičiūte išeidavome, sakydavome, kad su mumis gal ir gėda, bet labai linksma“, – artimą bičiulę prisiminė A. Grigaliūnienė.
Pažintis su A. Jagelavičiūte ir paskutinis atsisveikinimas su ja
Laidos metu ne kartą buvo prisiminta ir bene prieš pusmetį mirusi A. Jagelavičiūtė. A. Grigaliūnienė pasakojo, kad su ja susipažino prieš 20 metų, tuo metu iš karto buvo pradėtos vadinti juodąja ir baltąja Agnėmis.
„Buvome pirmos dvi moterys puošusios „Stiliaus“ viršelį. Istorijoje iki mudviejų niekada nebuvo viršelių, kuriuose pozuotų dvi merginos. Buvo tokie laukiniai laikai, dirbome telike. Žinoma, Agnė viršeliais prieš mane ženkliai pirmavo, bet tas mūsų „Stiliaus“ viršelis buvo labai gražus. Kažkada skambinau „Stiliui“, klausiau, ar jie dar turi jį. Man atrodo, kad archyvuose nebėra, labai gaila, bet ji man yra padovanojusi įrėmintą nuotrauką, to viršelio fragmentą, kuriame aš guliu ant jos kojų, matausi tik aš ir jos kojos. Dabar galvoju, ką ji čia turėjo omenyje, kad aš po jos kojomis? Ar kaip čia suprasti? Gaila, jau nebepaklausiu“, – šypsojosi A. Grigaliūnienė.
Anot pašnekovės, moterys, kai susipažino, buvo labai jaunos, A. Jagelavičiūtė – superprovokatyvi ir drąsi, o A. Grigaliūnienė – diplomatiškesnė. Tiesa, prasidėjus socialinių tinklų laikams dėl jų netrūko ir pykčių.
„Sakydavau, jai kad per aštriai varai, o ji sakydavo, kad aš per saldžiai ir per švelniai. Taip mūsų pokalbis ir pasibaigdavo. Gerietė ir blogietė, nors abi tikrai ne šventos. Juk ne šventieji puodus lipdo“, – juokėsi A. Grigaliūnienė.
Moteris prisiminė ir vieną pirmųjų vakarėlių kartu su A. Jagelavičiūte. Anot pašnekovės, po tokių linksmybių buvo lūžęs raktikaulis, teko ir su greitąja važiuoti iš Palangos į Klaipėdą, o kur dar dainos prie jūros.
„Mes su tavim turim naktį drąsos“. Čia buvo mūsų himnas. Drąsos turėjome iki kaklo ir viena kitą visą laiką papildydavome. Pamenu, vyko vienas vakarėlis tuomet vos tik atsidariusiame „Pabo Latino“. Mes su Agne ten buvome su Rolandu, Marijonu, tuometine „Žas“ šutve. Kai visi išsiskirstydavo, mes likdavome paskutinės. Tik apsidairai prie baro dar vos stovėdamas, žiūri, kad jau valytoja valosi, jau kaip ir namo reikia eiti. O tuometinė Agnės gyvenamoji vieta buvo ten pat, kur gyveno Rolandas Skaisgirys.
Tą kartą pas R. Skaisgirį žinoma moteris užsuko kartu su savo bičiule. Tiesa, nuotykį prisiminusi pašnekovė užsiminė, kad stengėsi laiptais lipti tyliai, žinojo, kad toje pačioje laiptinėje gyveno ir Aušra Maldeikienė.
„Visi bijodavome pakelti ją toje laiptinėje, todėl tyliai užlipome prie Rolando durų, atidarau jas, o jos – klasika, neužrakintos. Aš ėjau pirma, už manęs Agnytė. Kadangi ji visais gabaritais mažesnė, gal ne viską matė, o aš matau, kaip ilgakasė blondinė bėga per visą virtuvę maskatuodama su savo plaukais, sulenda į sandėliuką prie virtuvės ir ten užsidaro. Neįvardinsiu tos merginos, kad bent kažkiek paslapties išlaikytumėme, bet mes ją žinome. Prie baro liko Rolandas, man neaišku, ar Agnė matė, o Rolandui neaišku, ar aš mačiau. Jis sėdi oriai, bet su dvejomis taurėmis. Agnė pamato Rolandą vieną, sako: „Kam tu, Rolandėli, vienas, ko tu nieko nesakei, taigi galėjai paskambinti, vienatvėje vienas geri“. Rolandas žiūri, o aš tyliu. Jis žiūri tiriamuoju žvilgsniu į mane, aš į jį, Agnė kažką šneka, kaip jį pralinksmins, nemato, kad dvi taurės, Šerloko Holmso pojūčio jau seniai nebeliko, o juk moterys mato tokius dalykus.
Kažką kalbėjome, o man nusibodo ta melo pritvinkusi virtuvė. Aš staiga pašokau, Rolandas Skaisgirys užsiėmė už veido, aš atsisukau į tą sandėliuką ir, pavadinkime ją Inga Ingauskaite, patikslinsiu, ji tikrai ne Inga, sakau: „Prašau nedelsiant išlįsti iš sandėliuko“. Rolandas užsidengęs galvą, Agnė žiūri į sandėliuką, į mane, į sandėliuką, į mane, po kažkurios akimirkos atsidaro durys, išlenda mergina. Agnė žiūri į mane, sako: „Aiškiaregė“. Juokingiausia, kad ta mergina pradėjo durnai pasakoti, kad kažkokio indo ieškojo, sakau: „Baik bajerius, jau pagavome“. Kai paryčiais jau skirstėmės Rolandas mūsų su Agne paprašė: „Mergos, o galite niekam nesakyti šito“, mes atsisukome į jį ir atsakėme: „Rolandai, nu šitą tai jau tikrai visiems papasakosime“. Savo rate iki ašarų žvengdavome, bet viešai ši istorija yra pasakojama pirmą kartą“, – juokėsi prisiminusi A. Grigaliūnienė.
Laidoje buvo pastebėta, kad A. Grigaliūnienė po bičiulės mirties pasidalijo jautriu įrašu, klausta, kaip ji sužinojo apie draugės mirtį.
„Man paskambino bičiulė Jurga Klimaitė ir pasakė faktą, kad Agnė mirė. Iš vakaro mes turėjome eiti į teatrą, bet buvome jį prieš kelias dienas atšaukusios, nes ir aš negalėjau, o ji jau jautėsi blogai. Bet argi Agnė kam nors sakydavo, kai būdavo labai blogai? Praktiškai niekam. Kaip ir su didžiausiais gyvenimo iššūkiais, ji visą laiką tvarkėsi viena. Net jei ir pasiūlydavai pagalbą, dažnai Agnė jos nepriimdavo, buvo viena.
Kai sužinojau, kad ji išėjo, buvo baisus šokas. Kaip ir mums visiems artimiems bei visai Lietuvai. Pamenu, artėjo Nauji metai, mes turėjome važiuoti į Nidą, bet vyrui pasakiau: „Jei gali, važiuok su vaikais, aš lieku čia, viena, kiek manęs reikės, kiek galėsiu, padėsiu ir žmonėms, ir visiems bičiuliams su laidotuvėmis. Agnės mamai, ir Rūtai Juškaitei, vienai jos artimiausių draugių nuo vaikystės“. Sėdėjau namuose, pusę laiko praverkiau, praklykiau, visko buvo, tada parašiau tekstus, vyko atsisveikinimas su jos kūnu, kur buvo tik patys artimiausi, aš ten buvau ir mačiau ją“, – liūdesio kalbėdama neslėpė A. Grigaliūnienė.
Žiūrovai klausė, kodėl moteris per savo artimos bičiulės laidotuves lipo į kartą ir dainavo kūrinio „Summertime“ žodžius.
„Lipau į jos karstą? Tai man buvo prikaišiota iš draugų. Tai Agnės draugai, su kuriais mes susitikdavome labiau per Agnę. Kad aš taip paleidau emocijas, yra tiesa. Ruošiausi, bet pamačiau ją ir išskydau. Jau atsiprašiau Agnės mamos, kad išskydau, nes, žinoma, kad mūsų visų skausmas ir viso pasaulio skausmas niekada nebus lygus mamos skausmui. Iš kitos pusės aš tikrai niekam nesiaiškinsiu, kodėl jaučiu emocijas, kodėl išskydau ir niekas man neaiškins, kur man lipti, kur nelipti. Į karstą aš nelipau, taip aš ją visą išbučiavau.
Žinoma moteris teigė, kad gerus santykius palaiko ir su A. Jagelavičiūtės mama Nijole Jagelavičiene. Neseniai jos buvo ir susitikusios, A. Grigaliūnienė pastebėjo, kad moteris išgyvena sunkų etapą.
„Turbūt visi žino apie tuos viešus dalykus ir teisminius procesus su buvusiu Agnės sutuoktiniu. Su jos mama palaikome ryšį, planuojame vasarą arba vėlyvą pavasarį pas mus pabūti sodyboje. Agnė buvo mano mokytoja, tiesą pasakius, nežinau, ar aš ją ko nors esu išmokiusi. Vienas tų dalykų buvo maistas. Ji mane išmokė puikių kelių receptų, jie jau turi Agnių pavadinimą. Pavyzdžiui, „Turtingi Agnių barščiai“. Tai – mūsų sodybos patiekalas.
Ypatingai, jei būdavo vėsiau, atvažiuodavome į sodybą, vyrai tvarkydavo lauką, Simas kurdavo židinį, mes prie puodų, atsidarydavome vyno, pradėdavome plepėti, visiems gamindavome, nuklodavome stalus. Su Agne tie stalai buvo fantastiškai gražūs, ji iš nieko padarydavo šventę. Tuomet valgydavome mūsų barščius. Ji net kelis kartus yra pasakiusi, kad faina, jog taip gražiai įprasminu mūsų virtuvės draugystę“, – šypsojosi A. Grigaliūnienė.
Anot pašnekovės, tiek ji, tiek pati A. Jagelavičiūtė norėjo gyventi ryškiai, tačiau žinoma stilistė, pasak A. Grigaliūnienės, tai darė keliolika kartų drąsiau nei ji pati.
„Dvi savaitės prieš jos mirtį buvome susitikusios. Ji sakė: „Man taip sunku, kad net kvėpuoti sunku“. Beje, ji mane labai įkvėpė. Apie tai yra pasakojęs Oskaras, o ir man ji yra sakiusi, kad ketino grįžti į meną, nueiti nuo didelio viešumo ir daryti savo meno projektus. Ji mane visą laiką skatino, sakė, kad turiu dirbti su menu. Viskas taip ir dėliojasi, bendradarbiaujame su Monika Dirsyte, aš grįžau prie dainavimo. Vėl pradėjau mokytis dainuoti. Kaip ir su televizija, man scena nebesvarbi. Aš noriu dainuoti, išmokti profesionaliai pasistatyti balsą, dalyvauti procese. Aš turiu tikslus, bet niekur nevėluoju, noriu mėgautis procesu, nes man jau nebe tiek metų, kad bėgti. Už tai irgi dėkoju Agnei, kad mane padrąsino. Gaila, kad tas padrąsinimas finalinis įvyko tokiu tragišku būdu“, – liūdesio neslėpė moteris.
A. Grigaliūnienė laidoje taip pat pastebėjo, kad A. Jagelavičūtė buvo žmogus, kuris patyrė labai daug neapykantos ir spaudimo iš aplinkos. Sudėtinga buvo ir tai, jog viena augino sūnų, kartu su vyru turėjo probleminius santykius.
„Bet nenoriu kištis į kitos šeimos reikalus ir viešai apie tai kalbėti. Nors ji to ir neslėpė, kad turi probleminius santykius. Vaiką augino viena, žinoma, su mamos didele pagalba įsirengė būstą, mama jai padėjo ir organizaciniais, ir finansiniais klausimais. Bet atlaikyti tokius tempus, savo pačios kūrybingumą, norą grįžti prie meno... Jai visą laiką virdavo galva, ji skaitydavo, gamindavo, buvo perfekcionistė, ko tu paklausi, viską žinojo, ji viską darydavo, viską mokėjo. Be to, mes visi ribiniai žmonės, visi turime tam tikrus savęs alinimo ir kankinimo mechanizmus, kuriuos kartais įjungiame“, – kalbėjo A. Grigaliūnienė.
Ne kartą laikėsi griežtų dietų
Žiūrovai laidoje A. Grigaliūnienės klausė, su kokiais sunkumais susiduria visuomenė vyraujant moters kūno standartui. Renginių organizatorė teigė iki šiol svarstanti, kokia yra visų žmonių laimės būti su savimi paslaptis. Ji neslėpė, kad ir pati buvo susidūrusi su didelėmis patyčiomis dar mokykloje.
„Didžiausios mano traumos buvo vaikystėje. Paauglystėje buvau labai stambi, be jokios abejonės, kad storiausia klasėje, storiausia laidoje. Mane pravardžiavo ir Kriukse ir Kiaule, mokykloje man einant koridoriumi žmonės kriuksėdavo, patyriau žiaurias patyčias. Dabar jau nebesunku prisiminti, galiu ramiai apie tai kalbėti, nes galvoje daug kas susidėliota. Tačiau pamenu, buvo laikas, kai nustojau mokykloje valgyti, nes galvojau, kai valgau pietus, visi mąsto: „Dar ta valgo, dar ta ėda“.
Moteris teigė apie tai kalbanti pirmą kartą, nes anksčiau jautė gėdą ir didelį kompleksą. Reikėjo praeiti netrumpą sąmoningumo ir darbo su psichoterapeute kelią, kada ji teigė supratusi, kad viskas, ką daro ir kalba kiti, yra tik tų žmonių problemos. Tai nieko nepasako apie ją pačią.
„Buvo vienas toks banalaus kino scenarijaus momentas. Dirbau televizijoje, visos rampų šviesos į mane, buvau A kategorijos televizijos laidų vedėja. Pamenu, baigėsi ilgas filmavimas, man skambina gal Marijonas (Mikutavičius – aut. past.) ar Rolandas (Skaisgirys – aut. past.), aš sakau, kad jau tuoj atvažiuoju, įsėdu į taksi. Susimąsčiau, jog taksisto balsas lyg pažįstamas, bet šnekėjau toliau telefonu ir nekreipiau dėmesio.
Kai išlipusi iš taksi atsiskaitinėjau, suma buvo maždaug 10 litų, pakeliu akis ir pamatau vieną iš pagrindinių žmonių, kuris iš manęs mokykloje tyčiojosi, buvo pridaręs labai daug psichologinių bėdų. Jis buvo labai prastai atrodantis taksistas, o aš – su makiažu, suknele, žvaigždė. Tuo metu man atrodė, kad tai yra labai daug, važiavau į restoraną su šou biznio rykliais. Abu susižvalgę suprantame, apie ką galvojame tuo metu. Daviau jam 20 litų, pasakiau, kad pasiliktų grąžą. Atsistojau ir išėjau“, – istoriją prisiminė žinoma moteris.
Tiesa, ji teigė, kad mokykloje patyčių sulaukė ne tik ji, bet ir sūnus Gabrielius. Anot A. Grigaliūnienės vaikinas, nors yra išvaizdus, girdėjo iš mokykloje besimokiusių vaikų kandžias replikas.
„Gabrielius visuomet buvo labai lieknas. Aš to jam pavydėjau, nes mano abu vaikai, tikiu, kad nėra linkę į pilnumą, kaip esu linkusi aš, o dar mėgstu valgyti ir vyno išgerti – puiki puokštė. Taigi, mano nuostabus sūnus, kai mokėsi trečioje ar ketvirtoje klasėje, grįžta iš mokyklos susijaudinęs <...>. Išsikalbėjome, kad jį mokykloje vadina Makaronu, nes per lieknas. Sakau: „Mane vadindavo Kriukse, stora“, jis atsakė „Taigi tu nestora“, sakau: „Bet ir tu gi ne Makaronas, tai nekreipk dėmesio ir nedraugauk su tais žmonėmis, kurie taip sako“, – pokalbį su sūnumi prisiminė A. Graigaliūnienė.
Laidos metu buvo teirautasi, ar žinoma moteris pasidarė skrandžio mažinimo operaciją. Ji teigė, kad tai yra melas, apie tokias procedūras negalvoja, o ir kietiems siūlo joms nesiryžti.
„Girdėjau, kad trisdešimt kilogramų nusisiurbiau. Nenusisiurbiau. Tikrai nesidaryčiau skrandžio operacijos, be to, man jos niekas nebūtų darę, nes žmogus turi sverti gerokai virš 100 kg. Norėčiau pasakyti tiems, kurie nori ją darytis, labai pagalvokite, ar norite, nes tai yra baisi intervencija ir, man atrodo, galima rasti daug būdų, kaip savo kūną sutvarkyti. Kai pagimdžiau Jonę, svėriau 99 kg, o mano vyras sakė: „Davai, varyk 100 kg“, nes jam nebuvo jokio skirtumo. 100 kg nepasiekiau, nes jau nebuvo jokio skirtumo, tai buvo taip blogai...
Visų pirma, pradėjau mesti svorį, kurį priaugau, kai laukiausi Jonės – virš 30 kg. Mečiau jį dėl to, kad pagimdžiusi antrą išsvajotą vaiką, būdama 34 metų, Nidoje kildama laiptais sustodavau antrame aukšte pailsėti, kad užlipčiau į trečią. Sakiau: „Grigaliūniene, ta prasme, tau yra 34 metai, tai gal baikime bajerius ir susiimkime“. Po gimdymo svoris krito, bet paskui sustojo. Kurį laiką labai padėjo gliukozės, miltų ir angliavandenių atsisakymas“, – pasakojo A. Grigaliūnienė.
Ji neslėpė, kad yra išbandžiusi daug įvairių dietų, tačiau kūno svoris dažniausiai sugrįždavo: „Tas „Jojo“ efektas, mano gyvenimo klasika, kaip teniso kamuoliukas, kuris grįžta visą laiką. „Keto“ yra vienas iš labiausiai pasiteisinusių dalykų, o knygoje „Agnės keto“ aprašytas ne visai klasikinis „Keto“. Siūlau vartoti daugiau angliavandenių, bet nesu dietologė, todėl knygoje šie specialistai pasakoja apie sveikatos dalykus“, – sakė pašnekovė.
Pirmo vaiko susilaukė būdama 22-ejų
Tiesa, A. Grigaliūnienė sulaukė ir klausimų, susijusiu su motinyste. Buvo pastebėta, kad pirmojo vaiko ji susilaukė būdama 22 metų. Klausta, su kokiais iššūkiais susidūrė augindama mažylį.
„Savo dukrai patarčiau, visų pirma, daryti, kaip jaučia. Visų antra, jei gimdai, tai anksti kelis, arba mokaisi, karjera ir visa kita, o tada pasigimdai vaiką brandžiame amžiuje. <...> Paradoksalu, bet kai man buvo suėję vos 22 metai, nebijojau nieko. Kai pagalvoju, ką aš darydavau su tuo vaiku...
Pamenu, buvau viena namuose, nes mano vyras tuo metu gyveno Maskvoje ir žaidė futbolą. Gabrieliui 2-eji ar 3-eji, pakilo aukšta temperatūra. Naktis. Gal 23.30 val. vakaro, ką dedu į burną, jis išvemia, pilvas kilnojasi, nesuprantu, ką daryti. Skambinu gydytojai į polikliniką, atsiprašiau, kad vėlai, papasakojau, kas vyksta. Ji sako: „Nu tai ką, žiūrėkite, stebėkite, jei pradės mėlti, kvieskite greitąją“. Nenoriu blogai kalbėti apie seną kartą, bet vis tiek, kaip galima taip pasakyti jaunai mamai ir apskritai žmogui“, – svarstė pašnekovė.
Toliau žinoma moteris pasakojo, kad pasiėmė sūnų Gabrielių ir nuvežė jį į kitą gydymo įstaigą.
„Padėjau ant stalo ir pasakiau: „Darykit, ką nors, nes aš bijau, jis numirs“. Budinti gydytoja įtarė, kad vaikui salmoneliozė, bet turėjo praeiti 12 valandų, kad prognozė pasitvirtintų. Gydytoja sakė: „Arba dabar laukiame iki ryto, lašiname skysčius, arba duodame plačiausio spektro antibiotikus, kurie nėra sveiki, bet užmuš bakteriją, jam bus geriau ryte“, nusprendėme sugirdyti antibiotikus, o ryte užaugo salmonėlė. Ačiū Dievui, atvežiau jį į ligoninę.
Pamenu, pati buvau kaip vaikas, dar nieko nemačiusi, bet, matyt, jaučiau atsakomybę, viską žinojau ir viską mokėjau. Manau, kad buvau per jauna tuo metu auklėjimui, mes auklėjomės kartu su vaiku“, – teigė A. Grigaliūnienė.
O paklausta, kaip mano, kokios svarbiausios vertybės vaikui turi būti diegiamos, ji teigė, kad mažyliui svarbus atvirumas, humoras ir meilė.
„Rodyti ją, apkabinti, ne banaliai sakyti, rasti būdą pasidžiaugti vaiko pasiekimais, pagirti stilių, pagirti, kad sutvarko namus. Meilė, meilė, meilė, be to, labai svarbi aplinka. Pastebiu, kad Jazzu dabar yra suskydusi mama, per vieną naktį iš scenos divos tapo žindančia motina, nu kaip galima taip greitai. Tai ji išsileidusi visiškai, kas yra be abejonės labai gražu, Majus – nuostabus vaikas. <...> Mūsų aplinkoje žmonės vaikus augina, kaip mano mama pavadintų, solidžiai. Yra meilė, bet nėra tuti muti, auga vaikščiojantys pasiekimo ir geros širdies, atviro juoko pavyzdžiai“, – šypsojosi A. Grigaliūnienė.
Visą pokalbį su Agne Grigaliūniene galite matyti Delfi TV laidoje „Nepatogūs klausimai“.
