Pasak Sūrių festivalio organizatoriaus Audriaus Jokubausko, konkursui šį kartą buvo pristatyti 33 sūriai, pagaminti iš nepasterizuoto karvių, ožkų ir avių pieno. Pirmą kartą festivalio istorijoje apdovanojimus laimėjo ir lenkų bei latvių sūrininkai. Nugalėtojus šiemet rinko trys vertinimo komisijos nariai: sūrių gamybos technologas Mindaugas Vizgaitis, Romoje gyvenantis žurnalistas, gerai pažįstamas DELFI skaitytojams, Paulius Jurkevičius ir Someljė mokyklos įkūrėjas Arūnas Starkus.
„Vienu momentu beveik susimušėm, kuris sūris yra pats geriausias. Išties buvo nelengva išrinkti iš 6 ar 7 sūrių, kuris yra pats, pats... Mane asmeniškai nustebino aromatų ir skonių įvairovė, kuri svyruoja nuo itin švelnių, elegantiškų, iki pakankamai galingų, stiprių, ilgai išliekančių poskonių. Tie 33 sūriai – absoliuti sūrininkystės panorama“, – sakė P. Jurkevičius.
Geriausiu karvių pieno sūriu komisija pripažino sūrininkės Rasos Griežės kūrinį „Baltas brolis“, ožkų pieno sūriu – Manto Baršio „Ožką pataluose“, avių pieno – Vaidos Genienės „Keistuolį“.
Geriausio mėlynojo pelėsio sūrio kategorijoje lietuviams teko pripažinti latvių sūrinės „Soira“ pristatyto karvių pieno sūrio „Taip Toliau“ pranašumą. Mėgstamiausio publikos sūrio rinkimuose galėjo dalyvauti kiekvienas festivalio lankytojas, nusipirkęs 5 eurus kainavusį bilietą į degustavimo palapinę. Daugiausia tokių ragautojų balsų pelnė svečio iš Lenkijos Kamil Holajda ožkų sūris „Lakowy“.
Geriausiu baltojo pelėsio sūriu komisija išrinko M. Baršio ožkų sūrį „Ožka pataluose“, geriausiu puskiečiu sūriu – Vaidos Genienės avių sūrį „Keistuolis“. Geriausiu šviežiu sūriu pripažintas Rūtos Aliukonienės karvių pieno sūris „Marčios“. Geriausias kietasis sūris – sūrininkas M. Baršio ožkų pieno sūris „Birželis“. Tas pats M. Baršys dar kartą lipo į sceną ir kaip „Grand prix“ laimėtojas už sūrį „Ožka pataluose“.
„Šis festivalis tuo yra ypatingas tuo, kad su valgytojais susitinka ne perdirbėjai, o tie žmonės, kurie patys ir karves melžia, ir sūrius brandina. Labai svarbu pripratinti valgytojus pažinti tikrų produktų skonių įvairovę ir jos nebijoti“, – kalbėjo prizus konkurso nugalėtojams kartu su festivalio organizatoriais teikęs žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.
Pernai dėl pandemijos ribojimų neorganizuotas festivalis šiemet nukentėjo nuo karo – į Druskininkus nepavyko atvykti Ukrainos sūrininkų delegacijai. Dėl to festivalio rengėjams teko skubiai keisti programą ir ukrainietės Irynos Demianiuk planuotą vesti ukrainietiškų sūrių degustaciją pakeisti paties A. Jokubausko surengtu lietuviškų sūrių ragavimu. Paskaitą „Sūriai Lietuvos gastronomijos istorijoje“ festivalio svečiams perskaitė Vilniaus Universiteto profesorius Rimvydas Laužikas. P. Jurkevičius pasakojo apie sicilietiškus sūrius, K. Holajda – lenkiškus avių ir ožkų sūrius.
Sekmadienio popietę Druskininkuose oro temperatūra viršijo 30 laipsnių karščio, todėl festivalio dalyviai ir svečiai ypatingai džiaugėsi, kad organizatoriai perkėlė renginio vietą iš trinkelėmis grįstos Pramogų aikštės į pievelę tarp medžių prie gydyklų.
„Scena po ąžuolu, sūrininkų palapinės – pavėsyje. Atrasta puiki festivalio vieta, net keista, kad anksčiau niekas jos nenaudojo“, – sakė druskininkietis dailininkas Andrius Mosiejus.
„Keliauju šiandien į Kapčiamiestį, bet žinojau, kad čia Sūrių festivalis vyksta, tai negalėjau į Druskininkus neužsukti. Vakare ragausim ir susidarysime savo nuomonę, kuris sūris gardžiausias“, – pasakojo alytiškė Rūta Jasionienė.
„Pirkau minkštojo sūrio, kurį mūsų šeima labiausiai mėgsta, ir dar šiltos duonos iš „Velveti“ – neslėpė popierinio maišelio turinio Krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška.
Žiūrovai ir sūrio pirkėjai noriai įsitraukė į žaidimą: užrištomis akimis reikėjo atspėti, kuris iš trijų paragautų sūrio gabaliukų pagamintas iš karvės, ožkos ar avies pieno. Festivalio metu veikė kūrybinės dirbtuvės vaikams, o labiausiai juos sudomino mokslinis šou „Atradėjas“. Renginius užbaigė roko grupės iš Merkinės „Sidabro“ koncertas.
