6 straipsnių
Nuolat gaunu pastabų, kad parašęs kokią nors kelionės istoriją, pasižadu tęsinį parašyti netrukus ir nelabai nuoširdžiai tą pažadą vykdau. Todėl paskutiniu metu daug nuoširdžiau susikaupiau darbui su pažadų tesėjimu. Radau vieną neišpildytą išties labai ilgai. Tai yra kelionė po Abchaziją. Tai ką gi...
Jau esu pasakojęs, kad planuojant keliones, mano dėmesį labiau patraukia visokie frykiški kraštai, į kuriuos normalūs žmonės nevyksta. Ne visada vykstu į tokius – jiems reikia kruopštesnio planavimo, o tą daryti dažnai tingisi. Tada nuvyksti kur paprasčiau, panuobodžiauji, pajunti adrenalino poreikį...
Rusijos prezidentas pirmadienį su Abchazijos vadovu turi pasirašyti sutartį dėl aljanso, pasak Gruzijos atstovų, prilygstančią prieš šešerius metus per karą atplėštos teritorijos aneksijai.
Kol Piotras svaidė kauliukus su vietiniais seniokais, aš sėdėjau pakrantėje, visai šalia Suchumio uosto. Dar dienos metu buvau nusipirkęs abchazų autoriaus parašyta knygą apie Gruzijos ir Abchazijos konfliktą.
Juk šiandien Velykos – prisiminėme eidami nuo centrinės Očiamčiros aikštės link kelio, vedančio į Suchumį. Kaip galėjome pamiršti, dar vakar lukštenome paskutinius likusius kiaušinius areštinėje, ironiškai minėdami šv. Velykų išvakares.
Sovietų Sąjungos laikais Stalinas mėgo tautas dirbtinai perkelti į kitas vietas. Tokiu būdu, nemažai gruzinų persikėlė į Abchazijos regioną, ten kartu su abchazais jie sukurdavo mišrias šeimas. Žinoma, sovietmečiu problemų dėl to nekilo ir kilti negalėjo.
