Juokas pro ašaras: iš meilės Kremliui išgyvenanti šalis įsitikinusi, jog yra laisva ir nepriklausoma

Nuolat gaunu pastabų, kad parašęs kokią nors kelionės istoriją, pasižadu tęsinį parašyti netrukus ir nelabai nuoširdžiai tą pažadą vykdau. Todėl paskutiniu metu daug nuoširdžiau susikaupiau darbui su pažadų tesėjimu. Radau vieną neišpildytą išties labai ilgai. Tai yra kelionė po Abchaziją. Tai ką gi, išpildykime jį dabar. Imkime ir pratęskime pasakojimą apie šią keistą šalį.

Paskutiniame savo tekste apie Abchaziją rašiau kaip morališkai nelengva vaikščioti po karo vis dar neatstatytoje sostinėje Suchumyje. Sakytumei, kas čia tokio, visi miestai karo metu būna apgriauti. Tas tiesa, bet jie su laiku būna ir atstatomi. Abchazijos atveju karas baigėsi beveik prieš trisdešimt metų, bet miesto atstatinėjimas vyksta maždaug tokiu tempu kaip ir nacionalinio stadiono Šeškinėje, tai yra jokiu.

Tada dar žadėjau parašyti apie Abchaziją kažką gero, nors tą gėrį surasti šioje keistoje, nepripažintoje ir nejaukioje šalyje nebus lengva. Kodėl nejaukioje? Nes joje nėra Lietuvos ambasados. Tai dar būtų išgyvenama, bet Abchazijoje nėra apskritai jokios ambasados, taigi joje keliautojas yra saugomas tik likimo ir paties savęs.