Gyvenimo meilę atėmė negailestingas likimas: mudu buvome žmonės, kurie susitikę turėjo niekuomet nebeišsiskirti (2)
Pavasaris neskuba. Naktį vėl snigo. Papūtus vėjui, nuo medžių šakų palengva krinta sniego dulkės, žėrėdamos pro debesų properšas vis išnyrančiuose saulės spinduliuose. Šie jau nutirpdė baltą apklotą nuo miško takų. Tik ant paviršiumi besirangančių pušų šaknų dar užsilikusi baltuma visą mano kelią da...