Pasakysiu aš jums, vaikai, o kreipiuosi būtent į jus, nes mes, vyresnės kartos žmonės, geriau mokame santykius saugoti, kad neskiriate pelų nuo grūdų. Per tą pusmetį jūs dar nespėjote nieko užauginti, o kaip toje pasakoje jau klausiate „ar jau galima duonutę valgyti“. Išgirdę, kad ne, dar negalima, kreipiatės dėl santuokos nutraukimo, o tada, susiradę naują pasiją, dar net nespėję kojų apšilti, vėl tikitės, kad jau duona garuos. Kas ten gali garuoti, jei net sėti nepradėjote?
Štai, aš savo žmoną Gražiną giriu kasdien ir manau, kad tai – viena priežasčių, dėl kurios sėkmingai esame kartu. Užauginome penkis vaikus, jau turime ir anūkų ne vieną, jau ir safyrines vestuves atšventėm. Galvosite, kaip čia taip – vyras ir žino apie visus tuos deimantus, safyrus, porcelianus. Bet aš savo žmonos klausausi! Ir girdžiu. Kas jai svarbu, man svarbu. Mano žmonelė jau nebe jauniklė, aplinkui visada bus jaunesnių, lieknesnių, įdomesnių, bet taip tik iš šalies atrodo. Savąją duonutę mudu nuo pirmųjų žingsnių dviese užauginome. Žemę kartu suarėme, kartu kadais rugius sėjome. O dabar kasdien gardžiuojamės.
Mano žmonelė irgi žino, kaip savo vyru pasirūpinti. Kiekvieną dieną valgis garuoja, kiekvieną rytą manęs laukia laikraštis prie kavos, nes maniškė žino, kad taip labiausiai mėgstu dieną pradėti. Ir pasišukavusi jinai, ir drabužėlių naujų nusiperka. Nesame jaunikliai, bet manoji Gražinutė žino ir visas lovos subtilybes. Niekada nebuvau paliktas it musę kandęs. Bet čia ir mes, vyrai, turėtume suprasti, kad ne triušiai esame, kad yra ir kitų svarbių dalykų. Kaip gali iš damos norėti moteriškos šilumos, jei pats net vinies įkalti nenori arba tingi? Kaip gali tikėtis garuojančios vakarienės, jei žmonelei tenka pačiai automobiliu rūpintis? Manoji net degalų pati nesipila! Ne todėl, kad nesugebėtų. Tiesiog koks aš būčiau džentelmenas, jei nepadaryčiau to už savo damą?
Ar šiuolaikiniai jaunikiai gali visa tai pasiūlyti savo moterims? Jei ne, tada ir tenka aistros ieškoti svetimose lovose, o skanaus maisto – restoranuose.
Tačiau aš norėčiau paskatinti visus visą tą energiją įdėti į savus santykius. Būta ir pas mus audrų, ne viskas kaip per sviestą. Tačiau su laiku išmokome, kad kai tik norisi į kitus pasižvalgyti, metas dviese eiti į pasimatymą. Iškeliauti prie jūros ar namuose žvakių užsidegti. Kai tik norisi kitą kaltinti, pats laikas pačiam labiau pasistengti ir gerumą parodyti. Kai tik labiausiai norisi pykti ir šaukti, aiškus ženklas, kad reikia apsikabinti, pasibučiuoti, pasėdėti susiglaudus. Tada ir nebereikia užuojautos svetimose kelnėse ieškoti, o namai pilni taikos, ramybės, romantikos ir net aistros.
Skaičiau, kad jūs, jaunimas, net mylitės mažiau, nei mes, seniai. Patys kalti. Nemokate savo santykių branginti, nemokate savo žmonų įvertinti, nemokate įdėti darbo. O man mano Gražina pati geriausia, pati gražiausia ir pati seksualiausia net ir po keturiasdešimt šešerių metų santuokoje.
Man ji vienintelė nepamirštama moteris, o visos kitos tegu pasiunta.
Algis V.
Ši skaitytojo pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“. Jei pažįstate moterį, kuri Jus įkvėpė, pakeitė gyvenimą arba iki šiol yra didžiausias pavyzdys, ir norėtumėte apie ją papasakoti, kviečiame dalyvauti konkurse.
Jūsų aprašytomis istorijomis pasidalinsime su Delfi Moterys skaitytojais, o daugiausia skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autoriai laimės pasilepinti kviečiančius prizus.
Laiškų lauksime iki kovo 19 d. elektroniniu paštu moterys@delfi.lt. Laiško temoje pažymėkite: Niekada JOS nepamiršiu.
