6 straipsnių
„Mes nenurodėme konkretaus norimo globoti vaiko amžiaus, nes tikim, kad kartais žmonės gyvenime ateina netikėtai. Taip ir Mantas atsirado mūsų šeimoje. Neplanavome globoti paauglio, bet taip tiesiog atsitiko. Dabar džiaugiuosi, kad palikome atviras galimybes“, – sako Šiluvoje gyvenanti Valdonė.
Daivai kelerius metus gydytojai aiškino, kad juodu su vyru natūraliai vaikų sulaukti negalės. Moteris, susitaikiusi su likimu, ryžosi ne brangioms dirbtinio apvaisinimo procedūroms, o įvaikinimui. Po kelerių metų gimė jųdviejų su vyru sūnus.
Sigita – devynių vaikų mama, iš kurių pati pagimdė du. Tačiau ji labai nemėgsta, kai vaikai yra rūšiuojami „mano", „ne mano“, „svetimi“, „savi“.
Globos namuose augantis vaikas nuolatos savęs klausia: „Kodėl tėvai mane paliko? Gal buvau negražus, o gal negeras?” Tai neteisinga. Nė vienas vaikas neturi augti be žmonių, kuriuos galėtų vadinti savo tėvais. Ar galime padėti šiems vaikams? Tikrai taip, nes bendromis jėgomis ši užduotis įmanoma.
Kai kalbame apie globą ir įvaikinimą, akcentuojame dovaną ir naujas galimybes vaikui – augti šeimoje, gauti pilnavertį auklėjimą, išsilavinimą, tėvų dėmesį. Tačiau šįkart norime kalbėti apie dovanas, kurias galime gauti mes patys.
Dauguma žmonių, paklausti apie įsivaikinimą, susigūžia arba užjaučia tėvų netekusius vaikus. Tačiau retas kuris pasako, kad norėčiau ir galėčiau įsivaikinti vaiką, kuris glaudžiasi kūdikių ar vaikų globos namuose. Galbūt giliai širdyje neturintys vaikų tėvai norėtų įsivaikinti, bet nedrįsta žengti p...
