Jeigu bent kartą gyvenime esate patyrę paranojos priepuolį – kitaip tariant, nepamatuotą ir perdėtą įsitikimą, kad kiti žmonės jums linki blogo – nesate vienintelis. Kas ketvirtą žmogų neretai aplanko tokie įtarimai, o bent kartą gyvenime paranojiški jausmai aplanko visus be išimties.
Dažniausiai tokios mintys galvoje ilgai neužsibūna, jos nekelia papildomų problemų. Tačiau daliai žmonių paranoja kaip reikiant apsunkina gyvenimą ir kelia didžiulį stresą. Psichiatrijoje intensyvūs paranojos priepuoliai įvardijami kaip persekiojančios haliucinacijos, jos siejamos su daug rimtų problemų, tarp kurių nerimas, depresija ir mintys apie savižudybę. Dėl šios priežasties paranojos kamuojami žmonės dažnai atsiduria psichiatrijos ligoninėse, dažniausiai jiems diagnozuojama šizofrenija, skiriami vaistai.
Kaip jau seniau rašė „Guardian Science“, tokie vaistai padeda toli gražu ne visiems. Be to, jų sukeliamas šalutinis poveikis itin nemalonus, tad dauguma žmonių atsisako juos vartoti. Yra įrodymų, kad terminas „šizofrenija“ nėra pagrįstas moksliškai, jis tiesiog į vieną krūvą apjungia daug atskirų ir dažnai tarpusavyje niekaip nesusijusių patirčių ir simptomų.
Vienas dalykas, kurį jau išsiaiškino specialistai – paranoja paplitusi žymiai plačiau, nei manyta iki tol. Paranojos esmė – įsitikinimas, kad gresia pavojus, esate nesaugus. Iš dalies toks jausmas gali būti nulemtas genetikos, iš dalies – gyvenimiškos patirties rezultatas (pavyzdžiui, mokykloje patirtos patyčios, smurtas, prievarta).
Svarbu tai, kad yra nemažai vadinamųjų „palaikomųjų veiksnių“, kurie padidina paranojos riziką: tai nemiga, neigiamos mintys apie save ir kitus, polinkis per anksti daryti išvadas, nenoras svarstyti alternatyvių vienos ar kitos situacijos paaiškinimų, neperkalbami įsitikinimai ir kitų žmonių vengimas.
Jeigu pavyktų susitvarkyti su šiais veiksniais, taptų lengviau kontroliuoti ir paranoją. Būtent tokia ir yra naujo mokslininkų bandymo pažaboti paranoją esmė – atsargiai taikytis į pavienius „palaikomuosius veiksnius“, lemiančius paranojos apraiškas.
Dalies šio tyrimo rezultatai skelbiami leidinyje „Lancet Psychiatry“. Pirmajame paranojos tyrimo etape dėmesys buvo skiriamas vienam iš papildomų priežastinių veiksnių – nerimui.
Perdėtas nerimas, kaip jau buvo pabrėžta ir anksčiau, siejamas su daugeliu psichologinių problemų, tarp kurių potrauminio streso sindromas, įvairios priklausomybės, nemiga ir valgymo sutrikimai. Tai, kad visos šios bėdos tiesiogiai susijusios su paranoja, neturėtų stebinti: kad ir kaip ten bebūtų, nerimas skatina pačias beprotiškiausias mintis. Štai ką sako pacientai: „Nerimas tiesiog skandina. Baimė. Toks jausmas, kad tave kontroliuoja protas, o ne atvirkščiai“.
Specialistų atliktame bandyme (prie kurio prisidėjo Oksfordo, Sautamptono ir Mančesterio universitetai, o projektą finansavo Jungtinės Karalystės programa „Efficacy and Mechanism Evaluation“) dalyvavo 150 pacientų, kuriuos reguliariai vargina paranojiškos mintys. Daugumą tokios bėdos vargina jau daug metų, jie vartojo vaistus, tačiau klinikinio psichologo paslaugomis nesinaudojo. Juos nuolat kankino nerimas be pagrindo.
Specialistai bandė išsiaiškinti, kas nutiktų sumažinus šiuos žmones kankinančio nerimo lygį (bet nebandant juos įsitikinti, kad juos lydinčios paranojiškos mintys iš esmės klaidingos). Siekdami šio tikslo, specialistai pusę savanorių užrašė į šešių užsiėmimų kognityvinę (pažintinę) elgesio terapiją). Paraleliai buvo taikomas ir įprastas gydymas.
Kognityvinė elgesio terapija truko aštuonias savaites. Pagrindinis jos tikslas buvo sumažinti pacientus kankinantį nerimą. Terapijos metu tyrime dalyvavę pacientai daug sužinojo apie nerimo priežastis ir poveikį, specialistai jiems padėjo įvardyti ir įvertinti jų teigiamus ir neigiamus įsitikinimus, susijusius su nerimu, ir pamąstyti, kokios aplinkybės jiems dažniausiai sukelia tokią būseną. Tyrimo dalyviai išmoko, kaip laiku pažaboti kasdienį nerimą, jį pakeisti smagia raminančia veikla, laiku atpažinti artėjantį nerimo priepuolį. Savanoriai taip pat mokėsi „išlaisvinti“ savo nerimą – kitaip tariant, suvokti, kad mintys nėra neginčijami faktai, ir suprasti, kad galima išmokti pajusti jas besiartinant ir leisti praplaukti pro šalį, nepatiriant didelio streso.
Dalyvių būklė buvo vertinama prieš terapiją ir po jos. Trečiasis būklės vertinimas atliktas praėjus 24 savaitėms. Svarbu ir tai, kad vertintojai nežinojo, kurie pacientai išbandė kognityvinę elgesio terapiją.
Pasiektų rezultatų analizė atskleidė, kad net du trečdaliai visų teigiamų pokyčių susiję su sumenkusiu nerimu. Štai gana įtikinamas įrodymas, kad nerimas nėra paranojos simptomas – jis yra paranoją sukeliantis veiksnys. Svarbu tai, kad kognityvinė elgesio terapija padeda kovoti ne tik su nerimu ir paranoja – ji labai naudinga ir bendrai psichologinei savijautai.
Būtina pabrėžti, kad specialistams nepavyko tiksliai išsiaiškinti, kurie kognityvinės elgesio terapijos elementai yra patys veiksmingiausi. Pavyzdžiui, gali būti, kad tyrime dalyvavę pacientai vis tiek patyrė smarkų nerimą ir paranoją. Tai leidžia teigti, kad tokia specialistų intervencija tėra veiksmingos terapijos dalis, o ne jos esmė. Išsprendus „palaikomųjų veiksnių“ problemas (pavyzdžiui, miego sutrikimus), pasijustų apčiuopiamas progresas, kurio šiuo metu ir siekia specialistai.
Nepaisant to, tyrimas atskleidė, kad net ir vieno dominuojančio veiksnio problemos sprendimas gali prisidėti prie tikro ir ilgalaikio paranojos kamuojamo paciento būklės pagerėjimo. Tokį įspūdį susidarė ir vienas iš tyrimo dalyvių Chrisas: „Tuo metu man reikėjo tokios pagalbos, nes priešingu atveju manęs čia jau nebebūtų. Buvo labai naudinga kalbėti apie tokius dalykus. Klausiausi, ką man sako, ir užsirašinėjau, kaip jaučiuosi. Taip pat bandžiau atsipalaiduoti ir ignoruoti žmones, kai jie su manimi elgėsi bjauriai. Buvo labai sunku išmokti disciplinos, tačiau mes dirbome kaip komanda, ir man tai labai patiko... Pats vienas nebūčiau galėjęs to padaryti, jokiais būdais. Labai daug galvojau, ką man davė ši terapija – galiu pasakyti, kad mažiau nerimauju ir labiau pasitikiu savimi“.
Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos, psichologijos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!
