Net jeigu ir gaudavom diržo arba tėvai buvo ne idealūs (mano tokie, o apie jūsiškius nežinau, nors iš kai kurių komentarų galiu spėti, kad man dar visai pasisekė, visai neblogas išaugau), per Kalėdas būdavo atšilimas. Rėkdavo mažiau, ėsdavo mažiau, maistas buvo skanesnis negu paprastai, ir dar ir dovanėlių atnešdavo senelis su ilga barzda.
Todėl ištisus metus klausausi Kalėdų muzikos (amerikietiškos, vokiškos ir angliškos, ir dar vieną meksikietišką dainą „Feliz Navidad“, kuri šiaip jau irgi visai amerikietiška), ir visą gyvenimą ieškau Kalėdų kvapo.
Jų esu radęs kelis: Hugo Boss Dark Blue („Kaip Užkalnis kvepėjo tada, kai dar mylėjo Lietuvą“), kuriuos galite nusipirkti stebėtinai nebrangiai, nes jau senokai koncertuoja rinkoje, stebėtinus florentietiškus Vita Nova, kurie kvepia gvazdikėliais, visai kaip karštas vynas („Užkalnis. Kvepalai tokie nišiniai, kad jų net nedrįs klastoti“), taip pat Hermes begėdiškai tiesmukus gaivaus apelsino kvepalus („Užkalnis: net aš, toks mielas, nekvepiu skaniau už brangius apelsinus“).
O dabar štai radau kvapą, kuris irgi Kalėdinis iki kaulų smegenų. Jis atspindėjo tą galingą, pasiutusią naują madą uostyti medieną, kvepėti mediena, svaigti nuo medienos, apie kurią nuolatos rašau. Kvapas vadinasi Amber Kiso, iš amerikiečių super-nišinių parfumerijos namų D.S. & Durga, ir čia žodis Amber, žinoma, reiškia gintarą.
Kiso – tai ne ta „glamūrinė kisa“, tai yra, katytė, kaip kadaise vadino tuštutes, bet šventasis Kiso slėnis (木曾谷) Nagano prefektūroje (prieš vienas Kalėdas buvau ten įstrigęs pakeliui į kalnų kurortą Nagano, nes sniego iškrito tiek, kad sutriko traukinių eismas), kur auga penkios šventųjų japonų medžių rūšys: trijų rūšių kiparisai, tarp jų ir magiškas hinoki, kuris turi net savo kvepalus („Užkalnis: kvepiu kaip japoniška medžio vonia“), skėtinė japoninė pušis (jos niekur kitur pasaulyje nebeliko, tačiau kažkada augo daug kur ir būtent iš jos sakų formavosi Baltijos jūros gintaras) ir nezuko, japoninė tuja.
Kvepalai yra nestabdantis mišinys: japoninis kedras, Sawara kiparisas (lietuvybės puoselėtojai jam sugalvojo stulbinamai betikslį ir absurdišką pavadinimą „žirniasėklis puskiparisis“, už kurį blogesnis yra tik neištariamas žodis „gražgarstė“), momidži (栴), arba japoninis klevas su daug siauresniais lapeliais negu mums įprastas Kanados klevas, jau minėtas hinoki, japoniški sūrūs, dūmiški šinto šventyklų smilkalai, oda, kerpės ir pačiulio dūmelis.
Tai neįtikėtina. Tai trobelė miške, sniegas, tamsus dangus, Kalėdos su mylimu žmogum, degantis židinys ir užgesusių nuodėgulių kvapas, seni odiniai baldai, iškūrenta pirtis, gal net vantų užuomina (nors beržinių vantų ir beržo sakų reikia ieškoti šiame genialiame kūrinyje, Aramis Havana: „Užkalnis: tai bus geriausiai išleisti dvidešimt eurų jūsų gyvenime“ ). Tai tokia medžio, dūmo ir miško paklotės įvairovė, kad atrodo neįmanoma nustoti uostyti, norisi įsimerkti į šį kvapą, paskęsti jame, apsvaigti, ir kad tas svaigulys niekada nesibaigtų.
Šventiniu laikotarpiu linkiu jums kuo daugiau tokių atradimų.
