Užkalnis. Kvepalai tokie nišiniai, kad jų net nedrįs klastoti

Šiandien apie labai nišinius kvepalus - tokius nišinius, kad net parašysiu, iš kur pirkau (paprastai neminiu parduotuvių pavadinimų, kad nepagalvotų niekas, jog čia kvepalus ir jų pardavėjus reklamuoju, nors galėčiau, koks skirtumas, visi vis tiek galvoja, kad čia reklama). Nemanau, kad Lietuvoje jų parduos daugiau, nei penkis flakonus per metus. Na, gal po šio straipsnio - penkis šimtus, bet tikrai ne daugiau.

Jie tokie nišiniai, kad jų niekas neklastos ir nedarys “arabiškų versijų”, kurias paskui pardavinės influencerės ubagės, parduodančios šiukšles kitoms ubagėms. Jie tikrai nebus tokie garsūs, kaip Baccarat Rouge, kurių klastotėmis dvokia visa Palanga ar Šventoji.

Jie tokie nišiniai, kad reikia neblogai mokėti italų kalbą tam, kad vien galėtum gerai ištarti jų gamintojo pavadinimą.

Tai itališki kvepalai iš Renesanso ir Toskanos sostinės, Florencijos, ir vadinasi kukliai: Vita Nova, tai yra, naujas gyvenimas.

Kūrėjai: Farmacia SS Annunziata 1561 - tai XVI amžiuje Florencijoje įkurta vaistinė patalpose, priklausančiose vienuolėms. Šimtmečiais jie užsiėmė tuo, kuo visada užsiėmė vaistinės, o prieš šešiolika metų pradėjo kurti kvepalus, kurie prieš septynerius metus staigiai pasidarė kultiniai Korėjoje ir Japonijoje (ne pirmas toks kartas itališkiems kvepalams - turtingose Azijos šalyse italų kvepalai kartais susirenka daugiau pinigų, negu Europoje - kažkada, atsimenu, Tokijuje radau Luciano Soprani kvepalus, kurie randami gal vienoje ar poroje parduotuvėlių Milane ir internete, ir Europoje yra tiesiog niekas; o italų prekių ženklas Bulgari, rašoma - Bvlgari, yra Japonijoje kultinis; apie vienus jų, Bulgari Man Extreme, esu rašęs, - tąsyk pažymėjau, kad jūs net pavadinimo perskaityti nemokėsite).

Lietuvoje šiuos kvepalus rado Fausta naujoje Užupio parduotuvėlėje, netoli mėgstamos japoniškos super-arbatos studijos Yugen Tea, Jono Meko skersgatvyje, kurį čia vadina skersvėju. Parduotuvėlė vadinasi Olfactory Store, ir aš ten norėčiau išleisti maždaug dešimt tūkstančių eurų, ir kuo greičiau. Viskas, gana pagyrų, jie man nemoka, atvirkščiai, aš jiems sumokėjau 140 EUR už šių kvepalų flakoną.

Kaip gavosi, kad mano moteris rado šiuos labai keistus kvepalus? Nes jau ne pirmą mėnesį ieškojo kažko, kas pašlovintų ir pakylėtų gvazdikėlius, tą stebuklingą Kalėdų kvapą, kurį parfumeriai naudoja labai retai, jis nėra madingas, juolab kad jis labai stiprus, dominuojantis, ir prie jo gana sunku priderinti kitus kvapus, kurie kaip mat užgožiami. Ir pagaliau rado: štai kaip svarbu pardavėjoms gerai išmanyti sudėtines kvapo natas.

Kaip ir tikėjausi, stiprų prieskoninį gvazdikėlių kvapą galima puošti nebent kitais prieskoniais, ir kompozicija tikrai taip ir prasideda: juodieji indiški pipirai ir kmynai, kurie net visai lietuviški savo pobūdžiu. Ir dar elemi (kvapniosios kanarės), aliejus iš Filipinų, kuris suteikia prabangios medienos pojūtį. Ir jau tada įsijungia kvapo širdis: gvazdikėliais, rausvieji pipirai ir kadagiai, kurie primena džiną, bet dar labiau primena prieskonių spintelę.

Kvepalų bazėje - kedras (gana lengvas, nesibrukantis) ir baltasis muskusas. Bazė neturi savo stipraus pareiškimo, ji tik prilaiko visą tą prieskonių akordą, kuris, pasakysiu dar kartą, yra begėdiškai ir drąsiai dominuojamas gvazdikėlių.

Kvapo išliekamumas ir projekcija - vidutiniai, nesitikėkite, kad jus užuos pusė prekybos centro; tai artimo pojūčio aromatas.

Kvepia Kalėdomis, drėgnu ir prieskoniais turtingu pyragu, karštu vynu, sniegu už langų, ir turbūt tuo, kad blogi laikai kada nors baigiasi, ir tada pakyla Kalėdų žvaigždė ir pasigirsta dieviška muzika. Jei žiemos sezonui pasirinksite šį nuostabų kvapą, tai bus vienas geriausių jūsų šių metų sprendimų.