Su pajėgiausiu Lietuvos tenisininku kalbasi portalas doublefault.lt.
- Ričardai, šiame sezone sužaidei bene 90 mačų. Tiek profesionalo karjeroje dar neteko žaisti niekada. Kaip jautiesi po tokio maratono?
- Jaučiuosi tikrai neblogai. Visų pirma esu labai patenkintas tuo, kad kūnas atlaikė tikrai ilgą sezoną. Aišku išlįsdavo įvairūs skausmai. Sakykime, antroje sezono pusėje kiek skaudėjo dešinį petį. Tačiau turbūt nėra nė vieno tenisininko ar sportininko, kuris gyventų be didesnių ar mažesnių skausmų. Žinai, įžengi į kortą žaisti mačo, o adrenalinas iš karto visus skausmus užgesina. Po mačo įtampa nuslūgsta, imi šalti, tada prisimeni - tai čia sopa, tai - čia. Tačiau tai ne traumos, kurios iš tiesų trukdytų žaisti.
Ir Saulius Astrauskas, mano fizinio rengimo treneris, lydėjęs mane į „Andria Challenger“ turnyrą, sako, kad mano fizinė forma yra visai nebloga. Kaip sezono pabaigai.
- Saulių turbūt galima vadinti tavo šio sezono talismanu. Jis vyko su tavimi į Astaną, Maskvą ir Andriją. Gal vertėtų su juo dažniau keliauti į turnyrus?
- Iš tikro, šiemet man puikiai sekėsi ten, kur buvo jis. Reikėtų apie tai pagalvoti. Aišku, finansinės galimybės mano norus kiek riboja. Galbūt pakaktų Sauliaus nuotraukos piniginėje? Žmonos ir vaikų juk vis tiek kol kas neturiu, todėl nuotraukų vieta piniginėje tuščia. Jei rimtai, esu dėkingas jam ir visai komandai, rėmėjams už pagalbą sezono metu. Be jų pasiekti rimtesnių pergalių būtų neįmanoma.
- Fiziškai jautiesi gerai. Tačiau tam tikri psichologinio nuovargio požymiai paskutiniuose turnyruose vis išlįsdavo.
- Taip, psichologiškai buvo sunkiau nei fiziškai. Paskutinius keturis turnyrus iš esmės žaidžiau tik tam, kad patekčiau į „Australian Open“ pagrindą. Ir tas nuolatinis taškų skaičiavimas: oj, trūksta dar 50 taškų, oj, reikia dar 20. Patikėk, žaidimui nepadeda.
Be to, visi tenisininkai, žaidžiantys paskutiniuose metų turnyruose, siekia savų tikslų. Kam trūksta iki pagrindo, kam reikia patekti į kvalifikaciją, kam dar kažko. Vadinasi visi kaunasi iš paskutinių. Nors visiems viską skauda.
Galiausiai galva puikiai suvokia, kad jau sezono pabaiga, vadinasi atostogos čia pat. Pasimatysiu su šeima, susitiksiu su draugais. Dar va kokiam „Facebook“ pamatai - tas žaidėjas jau guli po palme, anas prie kurios nors šiltos jūros. O tau trūksta 20 taškų. Vadinasi, pirmyn į kortą!
Tikrai būčiau baigęs sezoną anksčiau, jei būtų aišku, kad turiu bilietą į Australiją. Tačiau teko žaisti praktiškai iki paskutinės dienos. Nieko nepadarysi. Pats kaltas.
- Mes čia visi labai išgyvenome dėl to Australijos pagrindo. Bet yra dar vienas, turbūt, ne mažiau svarbus aspektas. Rėmėjams, spėčiau, svarbus ATP šimtuko klausimas.
- Taip, mūsų sporte tas šimtukas yra labai svarbus. Ir paramos dydis gali smarkiai skirtis jei tu esi, pavyzdžiui, 95-as, o ne 101-as.
Man pačiam ir mano komandai būti šimtuke svarbu, nes tai labai padeda planuoti tvarkaraštį. Tiesiog, daug lengviau pateksiu į turnyrus, kuriuose noriu žaisti. Sakykime taip - turėsiu daugiau galimybių žaisti ten, kur noriu, o ne ten, kur galiu.
Turbūt pastebėjote, rezultato prasme šiemet nebuvo didelio skirtumo ar žaisčiau su pirmo ar, sakykime, trečio šimto žaidėjais. Buvo daug įtemptų mačų, kuriuose svarstyklės pakrypdavo į vieną ar kitą pusę. Tai reiškia du dalykus. Viena vertus, žaisti tenisą moka tikrai ne tik pirmame ATP šimtuke esantys žaidėjai. Kita vertus, aš tikrai galiu žaisti su pirmo šimto žaidėjais ir juos nugalėti. Buvimas šimtuke man leis dažniau susitikti ten pat esančiais žaidėjais.
- Koks, beje, tavo santykis su „Yonex“? Sutartis lyg ir turėjo baigtis šiais metais?
- Taip, sutartis pasibaigė. Tačiau esame kartu jau seniai, todėl tęsiame pokalbius ar derybas. Tiesiog dabar gruodį bandysiu naujas „Yonex“ raketes, žiūrėsiu kaip jos man lips, o lygiagrečiai tarsimės dėl tolimesnės mūsų draugystės. Manau, kad viskas galutinai susidėlios per kitų metų sausį, kol kas nieko konkretaus negaliu pasakyti.
- Ar tau svarbu su kokiu logotipu ant raketės ar krūtinės žaisti?
- Man svarbu, kad raketė tiktų, o drabužiai būtų patogūs. Ir tiek. Nors žinau kelis tenisininkus, kurie smarkiai prisirišę prie konkretaus gamintojo aprangos. Ir žaidžia, pavyzdžiui, tik su „Adidas“ apranga, nors koks nors „Asics“ jiems siūlo keliasdešimčia tūkstančių eurų didesnį kontraktą.
- Po Andrijos turnyro finalo praėjo turbūt geros dvi savaitės. Ir, kaip suprantu, vėl prie darbų?
- Taip. Atostogos baigėsi. Keliauju į Dohą, kur manęs jau laukia komanda. Ir iki skausmo pažįstama klasika - pradžioje fizinis pasirengimas, tada fizinis ir šiek tiek teniso, po to - tenisas. Tiesą pasakius, dalis žmonių, su kuriais treniruosiuosi, stovyklą pradėjo būtent tą dieną, kai aš žaidžiau savo paskutinio „Challenger“ turnyrįo finalą. Teks vytis.
- Pasivysi?
- Žinoma. O kur dingsi?
- Su kuo dirbsi tarpsezoniu?
- Dohoje bus Dirkas, Raineris. Iš žaidėjų - Tipsarevičius, Lu, Lajovičius, Petčneris, Davermanas, Gerasimovas.
- Ar yra kažkokių žaidimo komponentų, kuriems artimiausiu metu skirsi daugiau dėmesio? Ar tai tiesiog bus pasirengimas kitam sezonui?
- Pasirengimui visuomet turi įtakos konkretaus tenisininko žaidimas, jo stipriosios ir silpnesnės vietos. Jei kalbėti apie mane, sakyčiau, kad pagrindinį dėmesį reikia skirti trims dalykams.
Pirma, stabilumas. Jau šiais metais, manau, žaidžiau gerokai stabiliau nei ankščiau. Noriu dar labiau sumažinti klaidų skaičių. Juk tenisą žaidžia du žmonės. Todėl galbūt kartais geriau leisti suklysti varžovui, o ne rizikuoti pačiam. Aišku, tai nereiškia, kad tapsiu žaidėju, kuris viską grąžina atgal ir laukia varžovo klaidos. Aš noriu žaisti aktyviai ir taip žaisiu. Tačiau tas aktyvumas turi būti paruoštas. Turiu išlaukti geros galimybės ir smeigti tik tada.
Anksčiau gavęs nepatogų kamuolį dažnais žaisdavau „va bank“. Dabar gi vis dažniau bandau jį išlaikyti korte. Galbūt grąžinti į kitą pusę nebūtinai labai stipriai. Bet išlaikyti žaidime. Sukurti varžovui dar vieną progą klysti. Arba vėliau susikurti progą sau atakuoti. Iš patogesnės situacijos.
Antra, padavimas. Kalbu ne apie „servo “greitį, o apie įvairumą. Mano padavimas turėtų būti mažiau nuspėjamas ir įvairesnis. Tai leistų man išlaikyti iniciatyvą taško metu. Aišku, įvairumas neturi atsirasti padavimo stabilumo sąskaita.
Ir trečias dalykas yra išėjimas prie tinklo. Jau ir šiemet prie tinklo ėjau pakankamai dažnai. Kartais tai sekdavosi geriau, kartais blogiau. Tačiau tai, mano galva, yra labai svarbi žaidimo dalis, kuriai ateityje planuoju skirti daugiau dėmesio.
- Kur pradėsi kitų metų sezoną?
- „Chennai ATP 250“ turnyre.
- Tau nereikės žaisti Australijos kvalifikacijos. Vadinasi iki „Grand Slam“ čempionato turėsi galimybę sužaisti du turnyrus?
- Teoriškai taip. Tačiau kol kas nežinau ar taip bus. Tarsimės su treneriais ir spręsime žaisti Sidnėjuje ir Auklande ar ne.
- Tavo bendraamžiai, turiu mintyje Nišikorį, Dimitrovą, Janovičių, Roaničių, jau yra ATP dešimtuke ar netoli jo. Jie žaidžia „Grand Slam“ turnyrų pusfinaliuose ir finaluose. Ar nepavydu?
- Ne, tikrai ne. Čia negali būti jokio pavydo. Pasakyčiau kitaip - mane tai labiau motyvuoja. Ir labai tikiuosi, kad turėsiu dar ne vieną galimybę kortuose įrodyti, kad nesu prastesnis už juos.
Taip, visi šie žaidėjai yra labai talentingi. Kai kurie iš jų yra labai įvairiapusiai, kiti turi kokį nors vieną ypač gerą žaidimo komponentą. Bet visų mūsų kelias yra individualus. Man porą karjeros metų, labai svarbių metų, sugadino traumos. Niekas nežino, kur būčiau ir kaip žaisčiau, jei būčiau išvengęs jų. Bet tai jau būrimas iš kavos tirščių. Tiesiog džiaugiuosi praėjusiu sezonu, tuo kad esu šimtuke ir žvelgiu į priekį.
- Yra vienas tavo įprotis, kurio mes paniškai bijome. Po ilgesnio taško, dažniausiai pralaimėto taško, korte tu pritūpi. Kažkada aistruoliai tą pritūpimą buvo suvedę su viena iš tavo traumų. Nuramink mus.
- Ne, nesijaudinkite, traumos čia ne prie ko. Veikiau tai - įprotis. Tiesiog, taip bandau atgauti kvapą, pailsėti po sunkaus taško. Taip prasitempia kai kurie raumenys. Aš ir namuose kartais atsitupiu, ne tik korte.
- Ir dar viena smulkmena. Helsinkio „Challenger“ turnyre po mačo su Kovaliku atrodė, kad bręsta ledo ritulio verti reikalai. Tačiau pačiu netinkamiausiu laiku buvo išjungta transliacijos kamera. Ir atomazgos mes neišvydome.
- Ne, ne, nieko ten nebuvo. Mačas buvo gana įtemptas, varžovas jo pabaigoje kažką replikavo, o taško metu, man būnant prie tinklo, dar pabandė specialiai pataikyti į mane. Ne į kortą, o - į mane. Tai, sakykime, po mačo apsikeitėme pastebėjimais.
Tikrai nenorėčiau, kad būtų pataikęs. Štai dabar Prancūzijoje žaisdamas už klubą, praleidau gerą smūgį į pilvą. Grynai žaidybinėje situacijoje. Buvo labai nesaldu. O ir mėlynė ant pilvo kol kas sunkiai įsivaizduojamo dydžio.
- Arčiau namų tave išvysime kovo pradžioje Lenkijoje?
- Tikiuosi, kad taip. Laukiu Deviso taurės mačo prieš lenkus, juk tai bus mūsų debiutas pirmoje grupėje. Aišku, kol kas sunku ką nors pasakyti apie mačo baigtį. Labai daug kas priklausys nuo komandų sudėčių. Ir nuo dienos. Kaip tądien kam seksis.
Su lenkų lyderiu Janovičium žaidėme jaunių „US Open“ čempionato finale, o po to 2010 metais „Challenger“ turnyre Vokietijoje. Pralaimėjau trečio seto „t-breik'e“ ir, jei gerai pamenu, Jerzy turint „match-point'ą“ jo smūgiuotas kamuolys kliudė tinklą ir nukrito iš karto už jo. Mano pusėje.
Tris kartus su juo yra žaidęs ir Laurynas. Ne tik žaidęs, bet kartą ir nugalėjęs. O kiti du mačai taip pat tęsėsi po tris setus. Vadinasi, žaisti su kaimynais tikrai galime.
- Ričardai, pabaigai. Ar yra kokie nors konkretūs ir skaičiais išreiškiami tikslai kitiems metams?
- Ne, apie skaičius kol kas negalvoju. Noriu išlikti sveikas. Ir žaisti geriau, stabiliau. Vadinasi iškovoti daugiau pergalių. Ir kilti reitinguose.
