Praėjusiais metais Jungtinės Karalystės Psichinės sveikatos fondo vykdyta apklausa parodė, kad 60 proc. 18–24 metų jaunuolių išgyvena nuolatinį stresą dėl spaudimo būti sėkmingais. 57 proc. apklaustųjų teigė, kad didžiausią stresą išgyvena dėl baimės padaryti klaidą.
39 proc. apklausos dalyvių pripažino, kad dėl šio spaudimo yra turėję minčių apie savižudybę, o 29 proc. nesusitvarkydami su stresu žalojo save.
Manau, kad atlikus apklausą Lietuvoje, panašioje amžiaus grupėje, gautume panašius rezultatus. Spaudimas būti sėkmingu, neklystančiu ir nepralaiminčiu plinta. Jį itin sustiprino aktyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose, reklaminiai ir žiniasklaidos formuojami įvaizdžiai.
Šią tendenciją išnaudoja ir apsukresni verslo atstovai, kurie rengia sėkmės konferencijas, pardavinėja trivialias sėkmės istorijas, lyderystės formules. Sėkmė pateikiama kaip įvaldomas modelis, kurį galima greitai susikonstruoti nusipirkus reikalingus instrumentus ar sumokėjus už vadinamąjį know-how.
Po pasaulį važinėja įvairūs verslo, santykių ar tiesiog asmeninės sėkmės mokytojai, kurie susirenka nemažus pinigus iš žmonių, nuoširdžiai tikinčių, kad jie tai jau tikrai nepriklauso vidutinybių ar lūzerių kastai.
Sėkmės iliuziją itin sustiprina mūsų raiška socialiniuose tinkluose. Daugelio vadinamųjų nuomonės lyderių viešumai pateikiamos gyvenimo detalės demonstruoja jų laimę ir nepažeidžiamumą. Net ir pralaimėjimai ar problemos pateikiami kaip lengvai išsprendžiami klausimai ar tiesiog kelias į naujas pergales.
Vakaruose išpopuliarėjęs „Fuckup Nights“ formatas pasiekė ir Lietuvą. Šiuose renginiuose sėkmingi ir sėkmės iliuziją palaikantys žmonės pasakoja apie savo nesėkmes, kurios galiausiai juos atvedė į dabartinį pergalių ir pasiekimų kelią.
Sėkmės ir lyderystės industrija į savo ratą įtraukia ir numanomus pralaimėjimus, kurie turėtų būti savotiška paguoda tiems, kurių pergalės dar laukia ateityje. Bet problema čia yra būtent šis pergalių ir būsimos sėkmės pažadas, kuris parduodamas auditorijai, kurioje didžioji dalis išties pasmerkti tiesiog paprastam normalaus žmogaus gyvenimui.
A. Holder savo komentare pacituoja vieną bičiulį, kuris jai teigė, kad po tokių sėkmingų nesėkmių istorijų jis jaučiasi tik dar labiau neramus, nes „dabar slegiančio po mano susimovimo dabartyje iš manęs dar ir tikimasi iš to sekančios sėkmės“.
Lietuvos viešojoje erdvėje daugybė sėkmingų ar savo nesėkmes į naujas pergales ar sustiprėjimą paverčiančių asmenybių ir jų istorijų. Nutylima tik tai, kad didžioji auditorijos dalis, skaitanti, sekanti ir bandanti atkartoti tokius pavyzdžius pasmerkti būti lūzeriais.
Sakydamas „lūzeriais“, jokiu būdu nenoriu paniekinti ar pažeminti tos dalies, kuriai ir pats manau priklausantis. Turiu galvoje tuos žmones, kurie nėra priklausomi nuo savo įvaizdžio, pateikimo viešojoje erdvėje, kurie gyvena daugiau ar mažiau vidutiniškus gyvenimus ir turi vidutiniškus poreikius.
Šių žmonių gyvenimuose nutinka problemos darbe ir asmeniniame gyvenime, finansinės ir psichologinės krizės, vidutiniškai ar prastai atliktos užduotys, stresas ir nepasitikėjimas savimi. Bet jos tikrai nebūtinai tampa naujos sėkmės priežastimi, o susitaikymo ar įveikimo procesas pareikalauja žymiai daugiau pastangų nei demonstruojama viešose sėkmės pamokose.
Spaudimas būti sėkmingu, lyderiauti, nedaryti klaidų atveda prie nusivylimo ne tik savimi, bet ir visuomene, pasipriešinimo ir pykčio, kad viskas nesusiklosto taip, kaip norėtum tu, kad banalūs sėkmės ir laimės receptai, dalinami sėkmingųjų nesuveikia tavo kasdienybėje.
Neabejoju, kad šis jausmas yra dalis to, kas veda žiniasklaidoje vis dažniau aptariamus paauglių smurto, prievartos atvejus. Tai gilina ir psichologinės sveikatos problemas visuomenėje, kuri atvirai nekalba apie pažeidžiamumą, problemų kompleksiškumą ir sudėtingus sprendimų būdus. Juk vien viešai kalbėti apie tai kai kurių akyse yra nesėkmės požymis.
Visi mes esame lūzeriai sėkmės ir lyderystės iliuzijoje. Kai kurie turi prabangą viešai eksponuoti atskiras savo sėkmės istorijas, dėliotis gražų ir nepriekaištingą portretą, o kai kuriems tenka tik stebėtojų, skaitytojų ar anoniminių komentatorių vaidmuo ir giliai viduje kirbanti neviltis dėl tikrovės komplikuotumo.
Galbūt šalia banalių sėkmės istorijų ir pamokymų turėtume atrasti daugiau vietos ir kalbėjimui tai, kas mus iš tiesų daro laimingus, kokia sudėtinga ir negailestinga kartais gali būti kasdienybė ir mes, ne visada lūzeriai ir ne visada laimėtojai, joje.