Jeigu ir buvo šiame skruzdėlyne kokia nors sistema, palengvinanti paieškas, ją galėjo įžiūrėti tik labiau patyrę arba įžvalgesni pirkėjai. Na, o žiniasklaida mirgėte mirgėjo pranešimais apie kriminalinius įvykius – rinkliavas ir reidus, po kurių galiausia finansų policija raportuodavo apie eilinės nusikalstamos grupuotės demaskavimą.
Apskritai įspūdis susidarė vienareikšmiškas; neturėjau nė mažiausio noro ten grįžti. Šiandien čia – „verslo parkas“, kuris savo naująja kokybe – nebijau pompastiškumo, – tiesiog apstulbino pokyčiais.
Verslo parkas – kas tai?
Neverta nė pasakoti, kaip pasikeitė pati 38 ha ploto teritorija, iš esmės pakeitusi vizualinę sampratą apie šį objektą. Įspūdis stiprus, bet komfortas, čia sukurtas per tokią ilgą pauzę, jau neberėžia akies, nes jau tapo norma: per pastaruosius metus smarkiai pasitempė ir kiti Vilniaus turgūs ir turgavietės.
Bet štai pagal kitus parametrus... Gariūnai kaip „verslo parkas“ – funkciniu požiūriu tai jau naujas reiškinys. Neatsitiktinai pagrindinis jo angaras dabar vadinamas Verslo ir kultūros centru. (VKC). Nesunku pastebėti, kad abiejuose pavadinimuose žodžio „prekyba“ apskritai neegzistuoja – jį pakeitė platesnio pobūdžio bei masto terminas - „verslas“. Ir štai visa eilė visiškai netradicinių įprastam turgui funkcijų, kurios atsirado.
- Gariūnai siūlo galimybę rengti įvairiausias parodas – nuo prekybos iki meno. Tuo tikslu dviejuose VKC korpusuose – trečiajame ir ketvirtajame – užrezervuota 11 tūkst. kv. metrų ploto su atitinkama infrastruktūra. Juose rasite visą būtiną įrangą, kurią galima išsinuomoti – stalus, kėdes, stendus...
Mugė patraukli ir tuo, kad veikia pagal neįprastą sistemą. Tam, kad parduotų savo prekę, mama neturi stoviniuoti už prekystalio. Tą darbą atlieka visas būrys savanorių: iš mamos prašoma tik atitinkamai paruošti prekes su pritvirtintomis kainų etiketėmis. Beje, už nedidelį mokestį ir šio rūpestėlio galima išvengti. Mugės plotas siekia apie 5000 kvadratinių metrų. Čia telpa iki 150 000 daiktų. Jie susisteminti pagal zonas – amžių, lytį, kitas kategorijas. Kiekvienam prekės savininkui priskiriamas numeris, o prekybos eigą galima sekti telefonu. Tokios sistemos analogų Europoje nėra.
- ypatinga paslauga: parodos-išpardavimai kitose mugėse. Tai tas atvejis, kai kalnas eina pas Mahometą. Ryškus pavyzdys – dalyvavimas 2017 m. garsioje Vokietijos „Fashion Flash“ mugėje, kai 2 tūkst. kv. m plote buvo pristatyta per 500 prekės ženklų, atstovaujančių garsioms pasaulinėms ir Europos įmonėms, su pradine 70 proc. nuolaida, kuri parodai baigiantis didėjo. Ir jokios Kinijos!
Bet pats neįprasčiausias dalykas – tai kultūrinis komponentas...
Intermezzo šlamančių pinigų fone
Iš artimo rato žmonių sužinojau, kad daugelis nė negirdėjo, kad muzikos pasaulio šviesulių ir didingos muzikos galima pasiklausyti Verslo centre Gariūnuose. Ir ne už 30–40 eurų, kiek tektų pakloti lankantis filharmonijoje ar „Siemens“ arenoje, o nemokamai! Štai tik keletas šiųmetės koncertinės programos iškilių vardų: smuikininkė Maya Levi iš Belgijos, saksofonistų kvartetas ir pianistas Georgijus Osobinsa iš Rygos, pianistas Kasparas Uinskas, kvartetas „Mettis“ iš Lietuvos“...
Jie koncertuoja po VKC skliautais šalia fontano. Patys klasikinės muzikos atlikėjai entuziastingai atsiliepia apie aplinką, kurioje koncertuoja. Pasak maestro K. Uinsko, kuriam teko koncertuoti ir Niujorko Karnegio centre, ir Vašingtono Kennedy centre, ir Berlyno filharmonijoje, ir Londono koncertų salėje „Wigmore Hall“, tokios nuostabios akustikos niekur neteko patirti – „net oda pašiurpsta“.
Be atskirų atlikėjų koncertų, čia rengiami ir festivaliai. 2015 metais vyko festivalis „Intermezzo“, kuriame dalyvavo Liepojos simfoninis orkestras, styginių kvartetas iš Šveicarijos „Stradivari Quartet“ ir kiti.
Šios itin egzotiškos Gariūnų kontekste idėjos iniciatorius buvo Ramūnas Šeduikis, uždaros akcinės bendrovės „Gerūda“ direktorius. („Gerūda“ yra viena iš trijų Parko įmonių-operatorių). Idėjos tikslas – išvaduoti aukšto lygio muziką nuo elitarizmo, priartinti prie jos kiek įmanoma daugiau žmonių.
Jis įsitikinęs, kad jeigu tokia muzika bus prieinama ir dar kokybiškai atliekama, užtenka „vienos-dviejų dozių“, ir bet kuris žmogus „praregės“ ir ją pamėgs. Tuo tikslu buvo įsigytas baltas prabangus „Steinway & Sons“ fortepijonas, o gastrolių išlaidas Gariūnų savininkai įsipareigojo padengti patys. Klausytis muzikos čia gali bet kas.
Gariūnų fenomenas
Pirmas postūmis ant Gariūnų kalvos įvyko 1989 metais. „Šlovė“ apie juos pasklido toli už Lietuvos ribų kaip apie didžiausią prekių masės iš Lenkijos judėjimo bazę perėjimo nuo totalinio sovietinio deficito prie rinkos gausos laikotarpiu. Jau tada jie įgijo tarptautinio masto sendaikčių turgavietės statusą, čia rinkosi “spekuliantai“ ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš artimiausių kraštų – Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities.
Gariūnai tapo vienu iš Vilniaus fenomenu – deja, ne maloniausios reputacijos. Ilgą laiką vyravo stereotipinis požiūris į jį, kaip į „laukinį kapitalizmą“, kur šeimininkauja kriminalas, kaip į masinio vengimo nuo mokesčių zoną, kurioje valstybė nieko nekontroliuoja, neinvestuoja ir apsiriboja tik gana neveiksmingais reidais.
Permainų pradžią galima būtų sieti su 2005 metais, kai po to, kai Gariūnai, kaip įmonė, buvo privatizuota, jo savininkai, atstovaujantys tris uždaras akcines bendroves – „Posūkis, “Jurgena“ ir „Gerūda“, pasiekė susitarimą su vyriausybe dėl žemės nuomos 50-čiai metų. Be to, Gariūnai įgijo valstybinės svarbos objekto statusą (kuris buvo atšauktas 2016 metais). Viena iš nuomos sąlygų buvo Gariūnų įsipareigojimas investuoti mažiausiai 50 mln. litų.
Kartu negalima teigti, kad valstybės ir privačių verslininkų santykiai klostėsi harmoningai. Aštrus konfliktas įsiplieskė 2010 metais dėl to, kad Ekonomikos ministerija, kuruojanti Gariūnus, ėmė reikalauti ataskaitų apie atliktus darbus, be to, užgriuvo kontrolieriai. O kai kontrolieriai nebuvo įleisti, nedelsiant, kone per naktį, buvo nurodyta perduoti Ekonomikos ministerijai Gariūnų kontrolės funkcijas.
Savininkai įvertino tokias priemones kaip kišimąsi į privatų verslą, motyvuodami, esą susitarimas dėl rinkos valdymo buvo pasirašyta ne su vyriausybe, o su Vilniaus rajono merijos administracija. Incidentas peržengė teismo slenkstį. Įtempta situacija susiklostė ir 2016 metais, kai Ekonomikos ministerija nurodė atlikti Gariūnų administracijos veiklos auditą.
Kalbant apie Gariūnų, kaip „fenomeno“ vaidmenį ir vietą, jie, be abejonės, keičiasi. Ir kartu išsaugo šį tą bendrą. Ir pirmiausia – nemažam skaičiui žmonių, smulkių verslininkų, jis, kaip pasipelnymo šaltinis, išlieka pragyvenimo priemone. Žinoma, lyginant su dešimtuoju dešimtmečiu jų gretos praretėjo, ir šiandien jų skaičius nusistovėjo ties maždaug 10 000. Tuo tarpu tie, kurie „kapitalizmo“ prieaušriu papildė didžiulės „turgaus prekeivių“ armijos gretas, pažymi, kad tuomet buvę daug sunkiau ir netgi nesaugu. Bet ir tuometinis pirkėjų aktyvumas nepalygintinas su šiandieniniu.
Kiekvienam laikmečiui – savi Gariūnai
Deja, šiandien, vaikščiojant po turgų, ypač – po VKC erdves, susidaro įspūdis, kad pardavėjų daugiau nei pirkėjų. Ir Gariūnų prekiautojų šeimai nėra lengva. Juk jiems tenka stengtis išgyventi prekybos tinklų dominavimo ir visuotinio prekių persisotinimo laikais.
Beje, kai kuriais vertinimais, iki 80 proc. parduotų prekių iškeliauja už šalies ribų: baltarusiai, rusai ir latviai čia itin aktyviai apsiperka, panašiai kaip lietuviai Lenkijoje.
Visuomenės ir ekspertų nuomone, būtent sparčiai besiplečiantys prekybos tinklai vertinami kaip Gariūnų alternatyva, antipodas ir pagrindinis konkurentas. Apie Gariūnų likimą verda dažnos diskusijos, šia tema praėjusiais metais buvo surengtas „apvalusis stalas“.
Nuomonių įvairovę galima būtų suskirstyti į dvi pozicijas. Anot vienos iš jų, - rimto pavojaus čia nėra, nes tiek vienų, tiek kitų skirtingos funkcijos ir tendencijos. „Tinklai skirti unifikuoti, standartizuoti prakybos masę, o Gariūnai kuria ir palaiko įvairovę“, tokį skirtumą nurodė uždaros akcinės bendrovės „Posūkis“ generalinis direktorius Arūnas Dirvinskas, Ir čia glūdi smulkiojo verslo misija. Nieko keista, kad turgūs išlieka visose Vakarų šalyse, juos žmonės mėgsta, jie populiarūs, vertinami kaip kultūrinio paveldo dalis.
Nerimą kelia požiūris tų, kurie tinklų prekyboje įžiūri Gariūnų priešą ir griovėją. Signataras Rolandas Paulauskas mano, kad be valstybės įsikišimo, skirto sureguliuoti prieštaravimus tarp tinklų ir turgaviečių prekybos, Gariūnai pasmerkti žlugti. Todėl valstybė privalo ginti smulkųjį verslininką jau vien dėl to, kad, pirma, tinklai yra „monopolistai“. Ir, antra, jie pelną išveža iš Lietuvos, tuo tarpu Gariūnai paliek jį Lietuvoje ir pamaitina daugybę žmonių.
Kaip šis vaidmuo gali pasireikšti, pasufleravo Ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius: uždrausti statyti super- ir hiperprekybos centrus miestų centruose, kaip kad tai buvo įgyvendinant Kaune, statant „Akropolį“. Pastebima, kad Vakaruose jie paprastai statomi toliau nuo miestų centro.
Leisiu šį tą pridurti ir nuo savęs. Mano manymu, tikroji tiesa glūdi kažkur apie viduriuką. Bent jau dėl to, kad tiek vienos, tiek kitos pusės tvirtinimuose yra netikslumų. Pirma, tinklų prekyba Lietuvoje visiškai nėra monopolinė jau vien dėl to, kad ji atstovauja daugelį sričių. Ir konkurencijos laipsnis joje aukštas. Todėl reiktų patikslinti ir tezę, esą ji žudo įvairovę. Įvairūs tiekėjai, prekių asortimento ypatumai – visa tai atributai, užtikrinantys koegzistavimą.
Didesnį rezonansą sukelia tezė dėl standartizacijos. Bet pats savaime šis reiškinys nėra negatyvas, jeigu kalbame apie kokybę, saugumą, higieną ir kt. Kalbant apie Lietuvą, kur mažiausiai du didžiausi tinklai priklauso Lietuvos kapitalui, perdėtas ir teiginys, neva pelnas plaukia į užsienio rinkas.
Šiame kontekste, jeigu jau kalbame apie realią tendenciją, man rodos, mes matome procesą, kur poveikis jaučiamas abiem pusėms. Gariūnai objektyviai mėgdžioja prekybos tinklus kelyje komforto link, ir VKC, ypač maisto turgavietės zonoje, labai primena superakropolį. Tuo tarpu ir tinklų prekyba perima kai ką iš Gariūnų, sukurdama po savo stogu ir prekybos vietas ūkininkams. Tad jeigu konkurencija ir vyksta, tai pagal vienas kito papildymo principą.
Todėl, žvelgiant į gana tolimą ateitį, įtikinamas atrodo scenarijus, pagal kurį Gariūnai, kaip turgus-milžinas, evoliucionuos. Ir grynai turgaus prekyba įgis tuos kuklius Europos standartus, kai pakanka miestų turgaviečių. Bet tai toli gražu nereiškia, kad jis išnyks kaip miesto teritorija. Tiesiog ilgainiui VKC peraugs į hiperprekybos centrą, o likusioje teritorijoje susitelks prekybos centrai ir kiti tinklai, Beje, vienas iš jų – Latvijos „Depo“, jau įsikūrė netoliese.
Post scriptum. O kur apie kriminalą? – paklaus skaitytojas. Žinoma, jo yra, apie tai kartkartėmis praneša žiniasklaida. Bet, be abejo, įvedus patentus, kasos aparatus ir kitas priemones, jis nė nelygintinas su „niūriuoju dešimtuoju dešimtmečiu“. 2012 metų pradžioje Gariūnų vadovybė netgi padavė į teismą parlamentarą Kęstutį Masiulį už jo viešą „šmeižtą“, neva Gariūnuose mokesčių vengimas skaičiuojamas milijardais.
Pirma, už „artistišką“ hiperbolizavimą, antra, už pretenzijas administracijai. Taip, kriminalo čia yra, bet kova su juo – tai finansinių nusikaltimų tarnybos kompetencija. O kalbant apie savininkus, jie valstybei sumokėjo apie 70 mln. litų mokesčių.
Bet kokiu atveju kriminalas – tai jau visiškai kito, specialiojo žanro tema. Ir ją reikia nagrinėti atskirai.
Videoreportažas (rusų kalba)
