Žmonės užsiiminės eilę prie šio restorano iš vakaro, kaip jie tai daro prie „Apple“ parduotuvių, prieš pasirodant naujam „iPhone“.
Nes, ponios ir ponai, vilniečiai ir miesto svečiai, mes turime Vilniuje naują absoliučią sensaciją.
Juokingiausias pasaulyje dalykas yra toks, kad aš nelabai norėjau ten eiti. Aš labai mėgstu japonų maistą, ir todėl einu į japonų restoranus Lietuvoje be ypatingo entuziazmo. Tinkliniai sušiai Lietuvoje yra dažniausiai tokie, kad jų savininkams reikia karo lauko teismo, tribunolo ir tokios bausmės, kuri taikoma tik karo metu, pagal galiojančius įstatymus.
Yra labai neblogų vietų. „Sushi Stop“ (Gedimino prospekte ir Žvėryne), iš kur dažnai užsisakome į namus, yra toks amerikietiškas sušių variantas (apie juos rašiau DELFI. „Rise“ visada patiko, bet jau seniai ten nebuvau, apžvalga rašyta prieš trejus metus. Japonų restoranas „Kamikadzė“ yra labiau autentiškas japonų naminis maistas. Ir dar „Downtown Food Hall“ yra puiki vieta „Meat the Sushi“ (jei perskaitysite aprašymą, suprasite, kodėl toks pavadinimas).
Dar viena priežastis, kodėl vengiau eiti – nemokšų rekomendacijos. Žmonės, neišmanantys japonų maisto, man jau rašė apie „Narushi“ , kad, girdi, būtinai privalai nueiti (vien už parašymą „būtinai privalai nueiti“ aš visada noriu pasakyti tam žmogui, kur jis privalo nueiti, ir ta vieta nėra restoranas), nes ten tipo „tikri sušiai ir viskas labai skanu mmm pirštukus aplaižysi mmm kaip namie“. Tokių rekomenduojančių draugelių reikėtų saugotis baisiau, negu lytiniu būdu perduodamų ligų, nes nuo ligų gali išsigydyti, o nuo durnų draugų tablečių nėra.
Taigi, ėjau nedrąsiai ir su nuliniais lūkesčiais, o išėjau taip, lyg mane tik ką išglamonėjo nelabai padoriu, bet labai maloniu būdu.
„Narushi“ yra nauja vieta, tokia nauja, kad jie dar neturi alkoholio, dar laukia tikrųjų sumanytųjų indų, dar net sojos padažas, kuris maišomas su vasabio žaliaisiais krienais, yra patiekiamas plastikiniuose indeliuose, ir aš apie tai rašau ramiai dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, jau žinau, kad jie susitvarkys, indai yra smulkmena, antra, maistas buvo toks, kad aš būčiau galėjęs valgyti nuo laikraščio, patiesto ant grindų.
Aš jiems atleidau ir tai, kad valgiaraštyje kažkokiu būdu yra populiarių Senamiesčio hipsterių urvuose pietryčio Azijos sriubyčių, Tom Yum ir Tom Kha. Aš tikiu, kad šefas jas pagamina gerai, ir nieko blogo su jomis nėra, bet japonų meniu su jomis atrodo labai įtartinai. Net ne įtartinai – atrodo kaip atspindys iš tinklinių vietų, kurios gamina visko po truputį. Tame valgiaraštyje taip pat netiktų kibinai, čeburėkai, tortas „Medutis“, balta mišrainė ir Kijevo kotletai. Tai mano nuomonė, kuri yra, žinoma, vienintelė teisinga. Todėl sriubų neragavau ir negaliu pasakyti, kokios jos, bet šitas virtuvės šeimininkas turbūt ir medaus tortą gerą iškeptų, todėl, jei jums patinka, kodėl ne. Aš atėjau pasakoti apie sušius.
Pavadinimas – kiečiausias nuo tų laikų, kai mano draugas, dirbęs rinkodaros dirvonuose, sugalvojo pavadinimą restoranui „Labuki“ – tai ne japoniškas žodis, bet skamba kaip japoniškas (beveik, nes japonų kalboje nėra garso „l“), ir kartu atliepia sakiniui „labuką, nu ką tu“. Tai sena istorija, bet jūs ją turėjote išgirsti. Kas yra „Narushi“, kuris skamba irgi japoniškai, bet nėra japoniškas. „Naru“, なる, yra „tapti“, bet čia ne apie tai. Primeskit: tai šefo pavardė. Karolis Narušis. Lietuvis šefas su lietuviška pavarde, kuri skamba japoniškai. Genialu.
Atsivertęs valgiaraštį, norėjau visko (kas yra savaime geras ženklas, bet dar ne garantija). Tai nusprendėm paimti visko po truputį. Paskui dar pagalvojom ir paėmėm visko po daug. Nes negi gaila. Aš šiais laikais užlipu 700-900 laiptelių per dieną. Energija visa sudega fantastiškai.
Pirmiausia sašimis: čia grynas produktas, nieko nepaslėpsi. Sviestažuvė (7 EUR), mėlynpelekis tunas (8 EUR), lašiša (6 EUR). Žuvis tobula. Žuvis geriausia. Man gal tunas buvo pora laipsnių per šaltas, bet, nepamirškite, tai buvo vienos karščiausių dienų Lietuvoje, kai pas mus buvo šilčiau negu Madagaskare. Negali kaltint šefo, kad biskutuką vatų užmetė šaldytuve. Bet ką aš čia kabinėjuosi. Aš valgiau geriausią Lietuvos sašimį, aš norėjau su šefu sumušti „duok penkis“, bet jis turėjo rankoje aštrų peilį, tai, pagalvojau, nereikia. Kas tas violetinis prie sašimio? Marinuota lotoso šaknis. Va taip va, ponai. Tai nelietuviško lygio sašimiai.
Ir dar pažiūrėkite į valgiaraštį, ar akys jūsų neapgauna. Taip, čia kainos rašomos, kaip pasaulyje: €7,00, o ne mažamokslių plūgų lietuvišku stiliumi „7,00 €“, kurį kažkokie nemokšos įteisino. Taip rašo Britanijoje lietuviai cigarečių kontrabandininkai iš areštinių: „mama, atsiųsk nors 50 £ an maisto“. Iš kur žinau? Daug ką žinau.
Galiu dabar toliau apie maistą? Nigiriai (sušių ritinėliai) su unguriu, unagi, truputėlį apdeginti liepsna, prieš patiekiant. Tokia miniatiūrine suvirinimo lempa. 6 EUR už du gabalėlius. Žinote, kodėl apdegina? Kad ungurys paleistų šiek tiek riebalo, kuris suintensyvina skonį. Mačiau Kanadoje, kaip tą patį mano mėgstamas šefas daro, gamindamas nigirius su wagyu jautiena. Riebalai aptirpsta, susisunkia į ryžius, ir skonis muša per kraštus. Iš visų maisto sudėtinių dalių būtent riebalai yra tai, kas duoda „gardumo“ pojūtį. Natūralus ir legalus skonio stipriklis. Jeigu dalinčiau žąsis patiekalams, tai šitie nigiriai iš penkių gautų kokias dešimt.
Gunkanai (vertikalieji sušiai, pavadinti pagal karo laivą), gal tikrai yra panašumo – jų užsisakėme su aštria lašiša (5,50 EUR), ir tai buvo tokio tobulumo lašišos užpildas, su tokiu preciziškai, daktariškai tiksliu aštrumo lygiu, kad vėl norėjau šaukti šefui ir jį apkabinti, bet šįkart jis buvo prie karšto puodo, todėl vėl pagalvojau, gal ne.
Ar jūs pasiruošę trimitams? Tigrinių krevečių tempura – mikroskopinio, praktiškai peršviečiamo plonumo tešloje, ir gruzdinta taip, kad visiškai neprisigėrę riebalų (6,50 EUR). Mes ragavome tobulybę. Tai nėra geriausia tempura Vilniuje. Tai nėra geriausia tempura Lietuvoje. Tai yra geriausia tempura Europoje, nes kitur tokią kokybę esu ragavęs tik Japonijoje ir Amerikos vakarų pakrantėje. Norėjau pulti ant kelių ir nusilenkti, bet ką būtų pagalvoję kiti lankytojai?
Maki (ritinėliai) su sviestažuve (6,90 EUR), ebi (krevečių, 6,90 EUR) ir karštas krabo maki (11 EUR) visi turėjo bendrą bruožą, pagal kurį pažinsi gerus sušius. Mačiau šefą dirbant: labai mažai ryžių, labai daug žuvies arba jūros gėrybių. Ryžiai visada pigiausi, todėl jų kiti deda kuo daugiau. „Dirbam ant masės, kad sočiau būtų“. Esu girdėjęs tokių svarstymų, ypač iš picerijų. Kodėl tiek prikrovėt tešlos? „Yra sočiau, niekas nesiskundžia“. Žmonės, jūs ne sotintis einate į restoranus. Ne sotintis.
Bendras įspūdis – šefas nestabdo ir nesiruošia pradėti po truputį. „Palauk“ pas jį nebūna, ir būti negali. Valgiaraštyje yra ir visiškos klasikos, grynuoliško požiūrio, lyg būtume Tokijo Tsukidži žuvų turguje, prie jo esančiuose restoranėliuose, kur, jei nemoki japoniškai, tau pasiūlys tik keturis patiekalus, ir rafinuoto amerikietiškai-japoniško sušių temos pratęsimo (avokadai, citrusinis ponzu padažas, subtilūs majonezo lašai, deginimas, karšti sušiai). Šitas šefas atėjo į rinką be fanfarų, be trenksmų (ir, jeigu jis šitą skaito, paklausys mano patarimo ir nedarys pristatymo renginio, o paskambins man, ir aš jam pasakysiu nemokamai, kaip įvesti save į rinką efektyvesniu būdu), tiesiog šovė, net ne kaip fejerverkas, o kaip netikėtai atskridęs didžiausias pasaulio bombonešis.
Mes sumokėjome 68,28 ir, mūsų nuomone, neblogus arbatpinigius. 11,72 EUR yra normalūs arbatpinigiai, bet man šiek tiek gėda, kad ten nebuvo kokių 30 EUR. Tebūnie Dievas ir DELFI skaitytojai mano liudininkai, kitą kartą aš ištaisysiu šią klaidą.
Pasikartokime: geriausi Lietuvos sušiai, geriausias Lietuvos japonų restoranas, geriausia tempura Europoje. Šie naujokai, dar neparduodantys alkoholio, yra tarp dešimties geriausių Lietuvos restoranų nuo šiandien. Ne, ką jau čia. Jie penketuke. Kas tame pačiame lygyje? „Stikliai“, Kauno „Agave“, „Kempinski“ viešbučio „Telegrafas“.
Aš norėčiau duoti kitokį įvertinimą, bet turiu savo taisykles. Penkios žąsys yra maksimumas, ką galiu duoti. Darsyk – penkios žąsys yra viskas, ką turiu, ir jiems padedu prie kojų, kaip trys išminčiai iš rytų kažkada padėjo dovanų tik ką gimusiam kūdikėliui Jėzui.
Viskas, o dabar eikite rezervuotis staliukų.
Narushi, Pylimo g. 60, Vilnius. Tel. +370 617 76999 Facebook profilis.
Nuo antradienio iki šeštadienio – nuo 11:00 iki 22:00. Sekmadieniais nuo 11:00 iki 16:00.
