Jau dabar akivaizdu, jog pasiekti konsensusą nebus lengva. Vokietija nori, jog Europos Komisijai vadovautų Manfredas Weberis; juk jis – Europos liaudies partijos atstovas, o ši centro dešiniųjų žemyno partijų grupė surinko daugiausiai balsų rinkimuose (177 vietos iš 751). Kanclerės Angelos Merkel manymu, tai – logiška, mat ES yra įsipareigojusi skirstant postus atsižvelgti į politikus, kurie buvo partijų nominuoti dar prieš balsavimą.
Tam nepritaria Prancūzija, kurios prezidentas Emmanuelis Macronas atstovauja gerą rezultatą pasiekusiai liberalų ALDE grupei bei norėtų, jog Komisiją perimtų jo bendražygis. Galbūt tai galėtų būti ES „Brexit“ proceso derybininkas Michelis Barnier?
Tas pats ir su Europos Vadovų Taryba, kurios pirmininkas diriguoja prezidentų ir ministrų pirmininkų susitikimams. Jie pastaruoju metu tapo tokie reikšmingi, kad iš esmės joks ryškesnis ES žingsnis nėra žengiamas iš pradžių jo neaptarus lyderiams, todėl norą pirmininko poste matyti sau palankų politiką reiškia visos valstybės.
Kaip baigsis šios derybos, nuspėti sunku, mat rezultatą lemia subtilesnė dėlionė nei vien šalių gyventojų skaičius, galia ar kiti struktūriniai veiksniai.
Šią savaitę ES lyderiai susitiks neformaliems ir formaliems pokalbiams, kurie, tikimasi, leis pajudėti į priekį. O susitarimą, kas bus nominuojami į aukščiausius postus, žadama paskelbti jau birželio antroje pusėje.
Ne veltui šis procesas domina ir mus; kadenciją baigianti Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra įvardijama kaip viena kandidačių perimti vieną iš pozicijų. Kiek tai realu bei kokie veiksniai sąlygos galutinį rezultatą?
Ištrauka iš L. Kojalos knygos „EUROPA? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“:
Tad skyrimo į šias pareigybes procedūra gana ilga ir komplikuota, tačiau ją suprasti – svarbu. Svarstant apie trijų aukščiausių ES pareigūnų – Europos Komisijos vadovo, Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir Išorės reikalų įgaliotinio – paskyrimus, esminį vaidmenį atlieka trys veiksnių grupės. Pirmoji – geografija, mat turi būti užtikrinamas deramas skirtingų Europos regionų atstovavimas. Paprastai tariant, praktiškai sunku įsivaizduoti, kad visi trys politikai būtų kilę iš Vakarų Europos, nepaliekant, pavyzdžiui, Vidurio Europai jokių svertų; lygiai taip pat jie negali atstovauti tik pačioms didžiausioms valstybėms, nes mažieji pagrįstai jaustųsi nuskriausti.
Antras veiksnys – politinis balansas. Jis ypač reikšmingas renkantis Europos Komisijos vadovą. Dėl jo kandidatūros pirmiausiai susitaria Europos valstybių lyderiai, bet jie turi atsižvelgti į Europos Parlamento rinkimų rezultatus. Komisijai įprastai vadovauja daugiausia balsų laimėjusios partinės šeimos, pavyzdžiui, centro dešiniųjų arba centro kairiųjų, atstovas. Tai neišvengiama, mat Europos Parlamentas paskutiniame etape turi formaliai patvirtinti Europos lyderių pasiūlytą Komisijos vadovą.
Politinis balansas kiek mažiau aktualus skiriant Europos Vadovų Tarybos pirmininką, kurį pasirenka patys Europos premjerai ir prezidentai. Tad šiai pareigybei svarbiausia lyderių pasitikėjimas, taip pat patirtis ir statusas.
Trečiasis veiksnys – lyčių balansas. Nors formaliai įpareigojimo nėra, siekiama, kad aukščiausių pareigūnų triumviratas nebūtų sudarytas vien tik iš vyrų. O moterų kandidačių yra kur kas mažiau nei vyrų.
2014 metų paskyrimai patvirtina šias nerašytas taisykles. Europos Komisijai vadovauti paskirtas buvęs Liuksemburgo premjeras Jeanas-Claude‘as Junckeris, kuris visų Europos centro dešiniųjų partijų dar prieš rinkimus buvo pristatytas kaip kandidatas užimti šią poziciją.
Svarstymuose apie ateities postų dalybas figūruoja ir Lietuva. Šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė įvardijama tarp rimtų kandidatų tapti naująja Vadovų Tarybos pirmininke, kuri pakeistų į Lenkijos vidaus politiką sugrįžti planuojantį Tuską. Apie tai rašoma ir žiniasklaidoje; 2018 metų pavasarį atlikta įvairių ES institucijų darbuotojų apklausa parodė, kad 20 proc. iš jų Vadovų Tarybos pirmininke po 2019 metų rinkimų mato būtent Grybauskaitę. Ją šioje apklausoje pralenkė tik keliais procentais daugiau surinkęs Nyderlandų premjeras Markas Rutte.
Žinoma, savaime ši apklausa reiškia ne ką daugiau nei patvirtinimą, kad Grybauskaitė yra matoma ir žinoma politikė. Tačiau ji turi ir kitų privalumų, kurie gali padėti jai atitikti ir čia minėtus neformalius kriterijus. Visų pirma, Vidurio ir Rytų Europoje tokio kalibro lyderių nėra daug, o geografiniai svarstymai, kaip jau minėta, vaidina reikšmingą vaidmenį.
Tai gali pakišti koją, pavyzdžiui, Ruttei, mat gana realu, kad Europos Komisijos lyderiu taps didžiausios Parlamente šiuo metu centro dešiniųjų partijos atstovas Manfredas Weberis. Jo paskyrimas šiek tiek susilpnintų Vakarų Europos šalių atstovų galimybes derybose dėl kitų dviejų ES pozicijų.
Galiausiai jos kandidatūrai nepamaišytų ir puikūs santykiai su Merkel, kuri vis dar yra itin įtakinga.
„Grybauskaitės ir Merkel santykiai yra puikūs. Ir ne todėl, kad abi yra moterys, – jas vienija idėjos. Todėl Vokietija tikrai gali remti Grybauskaitę svarstant Vadovų Tarybos pirmininko kandidatūrą. Nesu tikras, ar tuo būtų sužavėta Prancūzija ar Italija, bet Grybauskaitė būtų stipri kandidatė. Net jei nepasisektų, vien jos pavardės svarstymas sudarytų sąlygas neleisti Vadovų Tarybos pirmininku tapti politikui, kuris, pavyzdžiui, yra labai švelnus Rusijos atžvilgiu. Tad visa tai – taktiniai žaidimai“, – pažymėjo daugybę metų Vokietijai ES atstovavęs ambasadorius Dietrichas von Kyaw.
Ką mano pati prezidentė? „Savęs niekur nekeliu ir rinkimuose nedalyvauju“, – šypsosi ji. Aktyviai to siekti tikrai būtų sunku, mat daug ką lems nuo politikų tiesiogiai nebūtinai priklausančios aplinkybės – politinė konjunktūra po Europos Parlamento rinkimų, skirtingų postų dalybų mozaika. Bet akivaizdu, kad kolegų lyderių įgytu pasitikėjimu Lietuvos vadovė neabejoja.
