Nors bendros taisyklės galioja visiems, daugiausia kalbėsime apie Vilnių. Pradėkime nuo pagrindinio įvykio, kurį tarsi stebuklą atskleidė gripas – mokyklose ir darželiuose paskelbus karantiną tarsi pamojus stebuklinga lazdele dingo kamščiai. Iš Pilaitės ir Perkūnkiemio pasiekti miesto centrą automobiliu tapo greita ir patogu.
Sakysite, nieko stebuklingo – taip nutinka ir per mokinių atostogas. Tačiau čia ir yra atsakymas, nuo ko priklauso miestiečių gyvenimo patogumas bei daugybė sutaupyto laiko, pinigų ir nervinių ląstelių.
Ne, nesiūlau uždrausti gimdyti vaikus, ar įvesti jų kvotas kaip kai kuriose galingose Rytų valstybėse ir leidimus auginti vaikus išduoti seniūnijose.
Nesiūlau merui ir patarėjams sėsti prie stalo ir sugalvoti dar daugiau draudimų kaip „išstumti automobilius iš miesto centro“. Įdomioji dalis, kad to ir nereikia. Problema ne automobiliai ir net ne jų kiekis.
Problema miesto struktūra, kurią mūsų miestų galvos dėliojo keliolika metų ir dabar mėgina išspręsti sugalvodamos įvairius ribojimus ir draudimus. Elgiamasi panašiai, kaip elgtųsi chirurgas, kuris galvos skausmą gydo nupjaudamas koją.
Tiesą sakant, tai, kaip gyvename dabar, buvo kuriama keletą dešimtmečių ir prie to prisidėjo ne tik dabartiniai miestų vadovai, bet ir jų pirmtakai, nemažai kurių dabar svajoja sugrįžti į minkštą kėdę.
Grįžkime prie kamščių. Kai gripas atlaisvino gatves turėjo kilti natūralus klausimas – kodėl. Kodėl tada, kai vaikams nereikia eiti į mokyklas ir darželius, jų tėvams nereikia ir automobilių. Gal visgi kaltas ne žmonių noras važinėti į darbo mašina, kurios nėra kur pastatyti nei prie darbo, nei prie namų, o tiesiog klaikus miesto plėtros planavimas. Tiksliau naujų ir senų rajonų vystymas žiūrint tik į pinigus.
Aiškinu lenkdamas pirštus. Jei Pilaitėje naujai įsikūrė 30 tūkst. žmonių, kurie, kaip netikėta, kuria šeimas ir augina vaikus, tai gal išduodant leidimus statyti tokį būstų kiekį reikėjo pastatyti arba išreikalauti iš vystytojų atitinkamo vaikų vietų skaičių tuo pat metu kaip „kartonkės“ statomose mokyklose ir darželiuose? Elementari logika.
Netgi pažadai padalinti, bet kaip to nėra, taip ir nėra. Pašilaičiuose, Perkūnkiemyje išdygo mokyklos ir vaikų darželiai, ar tose vietose, kur jie buvo suplanuoti, sklypai „išvystyti“ ir ten puikuojasi nauji objektai? Nieko stebuklingo, eiliniai ūkiški klausimai, tačiau kai vaiką galima nuvesti į mokyklą ar darželį pėsčiomis, nereikia sėsti į automobilį ir važiuoti į švietimo įstaigą, o po to į darbą. Galima važiuoti ir visuomeniniu transportu, jei tik toks važinėja iš šio rajono.
Dabar mūsuose įdomi padėtis – mes miestą vystome taip, kad be automobilio jame gyventi yra labai sunku, tačiau pilna gerkle rėkiame, jog kovosime su transporto priemonėmis.
Statome vis daugiau naujų namų be darželių ir mokyklų šalia jų, o po siuntame, kad juose butus pirkę žmonės ankstų rytą dar neatsibudusias atžalas kemša į automobilį ir organiškai įsilieja į kamštį. Dar, dėl visa pikta, šitiems žmonėms uždraudžiame prie namų statyti mašinas ir masiškai skiriame baudas. Juk reikia kovoti už ekologiją bei gyventojų patogumą.
Tiesą sakant, tai ne tik Vilniaus problema. Pasižiūrėkime į kurortinius miestus. Palanga sezono metu apmokestino stovėjimą praktiškai visame mieste, tačiau poilsiautojui, kuris atvažiuoja su vaikais ir krūva lagaminų, taip ir nepasivargino pasiūlyti, kur tuos nepageidaujamus automobilius palikti kurorto prieigose ir kaip po to patogiai pasiekti miestą. Ne ką geriau ir Nidoje.
Ar mėginote kada sau atsakyti į klausimą, ką, be papildomų mokesčių į savivaldybės biudžetą, gauna žmogus, kuris sumoka keletą visai nemenkų mokesčių bei rinkliavų vien už tai, kad gautų teisę įvažiuoti į kurortą.
Įdomioji dalis, kad visi atsakymai į užduotus klausimus seniai duoti ir, bent jau didmiesčiuose, jie įrašyti miesto plėtros plane. Nustebtumėte, kiek ten pripiešta darželių ir mokyklų.
Tačiau pastatyti gatvėse keletą draudžiamų ženklų kur kas lengviau nei iš multimilijonierių, vieną po kito kepančių naujos statybos kvartalus patraukliuose rajonuose, išreikalauti, kad šie atsižvelgtų ne tik į savo, bet ir į visuomenės interesus.
Ir siekti ne bendrinių skaičių (Pilaitės gyventojui darželis Justiniškėse geriau nei nieko, tačiau miesto patogumo problemų tai nesprendžia), o tiesiog padaryti, kad gyvenimas būtų patogus. Lygiai toks, koks numatytas Bendrajame plane.