Dviratis – geriausias bičiulis
Danija, Olandija dažnai minimos kaip pavyzdinės šalys kalbant apie vėjo, saulės energiją. Šios šalys taip pat siejamos su puikiai išvystyta dviračių takų infrastruktūra. Netgi yra posakis, kad Kopenhagoje daugiau dviračių nei žmonių. Važiuoti dviračiu čia – ne tik sportuoti, bet ir saugoti gamtą. Danams, olandams dviratis yra tokia pati transporto priemonė, kaip lietuviams – automobilis. Tačiau ir Lietuvoje dviratis po truputį tampa transporto priemone. Mūsų šalyje jau galima rasti žmonių, kurie kelionei į darbą renkasi dviratį.
GRYNAS.lt kalbina tris Vilniuje gyvenančius dviračių entuziastus. Pirmasis pašnekovas Aurimas pasakoja, kad dviratis jam – nepakeičiamas laisvalaikio draugas ir transporto priemonė.
„Noriu pajudėti, nes žinau, kad didžiąją laiko dalį būsiu patalpoj, grynu oru nepakvėpuosiu, tad noriu nors kiek laiko praleisti gryname ore. Aišku, atsižvelgiu į taršą. Tikrai nenoriu nei sėdėti spūstyje, nei teršti jau ir taip užteršto Vilniaus oro“, – pasakoja Aurimas, kodėl automobilį pakeitė į dviratį.
Pirmoji jo kelionė dviračiu buvo svečiuojantis pas bičiulį Londone. Įveikęs gana didelius atstumus iš draugo pasiskolintu dviračiu, Aurimas suprato, kad tai puiki transporto priemonė dideliame mieste.
„Važinėti dviračiu pradėjau visai neseniai. Iš pradžių važiuodavau paprastu miesto dviračiu. O „užsikrėčiau“ rimčiau pernai išvažiavęs į Pasaulinį lengvosios atletikos čempionatą Londone. Buvau apsistojęs pas bičiulį – jis, gyvendamas Londone, į darbą ir iš darbo važinėja dviračiu. Aš taip pat išbandžiau, man labai patiko, todėl grįžęs įsigijau dviratį ir pradėjau važinėti rimčiau“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Aurimas pasakoja, kad, važiuodamas į darbą ir iš darbo dviračiu, jis išvengia vilniečius erzinančių spūsčių, o ramus pasivažinėjimas dviračiu vakare jam yra puiki mankšta ir sportas.
Nors, anot vilniečio, šaltasis metų laikas sėsti ant dviračio netrukdo, prasidėjus liūčiai ar pūgai, šią transporto priemonę jis palieka namuose.
„Metų laikas nieko nereiškia, jei turi tinkamą aprangą ir gerą dviratį, todėl aš mielai važinėju ir žiemą. Aišku, vasarą smagiau. <...> Kai sninga, dviračiu nevažiuoju, kai lyja – tenka, nes kartais lietus užklumpa netikėtai. Bet jei matau, kad artėja audra, nevažiuoju. Teko pernai į rimtą liūtį patekti porą kartų – nekartočiau“, – pasakoja dviratininkas.
Pašnekovas tęsia, kad tais atvejais, kai dviratį tenka palikti namie, jis eina pėsčiomis. O jei dienos pabaigoje dar yra susitikimų, į darbą važiuoja automobiliu.
Trūksta dviračių takų kokybės
Aurimas kasdien su dviračiu įveikia nemažus atstumus, tačiau ramų ir malonų važiavimą kartais, anot jo, aptemdo nesutvarkyti arba nekokybiškai sutvarkyti dviračių takai.
„Važiuodamas dviračiu turi būti labai atidus. Kartais tai atima visą malonumą juo važiuoti, nes nuolat reikia stebėti aplinką. Pasitaiko vietų, kur tiesiog vidury kelio baigiasi dviračių takas. Gaila, ne visur yra dviračių takų, tenka važiuoti ir plytelėmis, o jos dažnai būna nuskilusios, nelygios“, – teigia pašnekovas ir priduria, kad bent jau sostinėje vis dar trūksta dviračių takų, vedančių į miegamuosius rajonus.
Vilnietis pastebi ir kitą bėdą – neatidžius pėsčiuosius. Dviratininkui teko ne kartą susidurti su žmonėmis, kurie, nematydami ženklo, žyminčio dviračių taką, arba tiesiog jo nepaisydami, eina dviračių taku: „Ne visi žmonės supranta, kas yra dviratis, dviračių takas. Nežino ar nesupranta, kad dviračių taku negalima vaikščioti, juolab eiti viduryje ir užimti viso tako, nes dviratininkas tokiu atveju negali aplenkti pėsčiojo nė iš vienos pusės.“
Ragina ir kitus rinktis dviratį
Dviratį, kaip nepakeičiamą transporto priemonę, įvardija ir kita GRYNAS.lt pašnekovė Ūla. Ji pasakoja, kad dviračiu važinėti pradėjo tada, kai persikraustė arčiau miesto centro (čia Ūlos darbovietė).
„Man dviratis neabejotinai yra tik transporto priemonė. Niekada nevažiuoju pasivažinėti šiaip, kad būtų smagu. Vilnius yra toks miestas, kad gali iš vieno taško labai greitai pasiekti kitą, dažnai greičiau nei automobiliu. Anksčiau gyvenau tolimesniuose rajonuose: Justiniškėse, Pavilny, Fabijoniškėse, todėl dviračiu į darbą ar kur kitur niekada nevažiuodavau. Tiesiog kur nors išvažiavus ar grįžtant namo tekdavo neblogai sušilti ir suprakaituoti, nes reikdavo kilti į nemažus kalnus“, – apie savo draugystę su dviračiu pasakoja pašnekovė.
Ūla tęsia, kad dviratis jai yra patogesnė transporto priemonė nei viešasis transportas (automobilio ji niekada nevairavusi). Be to, anot jos, jeigu daugiau žmonių naudotųsi dviračiais, miestas nebūtų toks „apkrautas“ automobiliais ir autobusais, žmonės galėtų mėgautis švariu oru, sumažėtų tarša.
„Kai žmonės naudojasi dviračiais, mieste atsiranda daugiau erdvės. Yra tekę matyti nuotrauką, kurioje palyginta, kiek vietos užima 60 žmonių, vairuojančių automobilius, 60 žmonių, pasirinkusių autobusą ar troleibusą, ir 60 žmonių, sėdusių ant dviračių. Skirtumas – akivaizdus: autobusai ir dviračiai užima daug mažiau vietos“, – tikina dviratininkė ir priduria, kad, naudojantis dviračiu, mažinama oro tarša Vilniaus mieste.
Pašnekovė dviračiu važinėja tol, kol iškrenta pirmasis sniegas. Tiesa, neigiama oro temperatūra jos negąsdina. Anot merginos, svarbiausia – tinkama apranga. Kovo 22-oji buvo pirmoji diena, kai po žiemos sezono Ūla pirmą kartą sėdo ant dviračio. Tądien ją netikėtai užklupo sniegas, tačiau mergina tvirtina, kad, jei važiuoji saugiai, toks oras nėra problema naudotis dviračiu.
„Žinoma, jeigu turėčiau kitokias padangas, važinėčiau ir žiemą, tačiau vis dėlto žiemą dviračiui leidžiu šiek tiek pailsėti. Mano važinėjimo sezonas dažniausiai prasideda kovo viduryje ir pasibaigia gruodžio pradžioje“, – teigia mergina.
Kartais trukdo pėstieji
Ūlos kelionę dviračiu temdo neatsargūs, dviračių taku žygiuojantys pėstieji. Pasak merginos, Vilniaus mieste dar trūksta ir dviračių takų infrastruktūros: „Tikiuosi, kad ateityje miestas investuos į infrastruktūrą, nes dabartiniai sprendimai kai kuriais atvejais yra keisti. Pavyzdžiui, keistas dviračių takas yra Aukštaičių gatvėje, prie Tymo turgaus, kur kažkodėl buvo nuspręsta padaryti kelių šimtų metrų dviračių tako atkarpą, vedančią į niekur. Dviračių takas tiesiog netikėtai baigiasi. Investicijos į miestą, draugišką dviratininkams, manau, paskatintų tėvus savo vaikams per 18-tą gimtadienį dovanoti ne mašiną, o kokybišką ir patogų dviratį.“
Ūla lankėsi puikia dviračių infrastruktūra garsėjančiame Amsterdame, todėl nuolat palygina galimybes naudotis šia transporto priemone Lietuvoje ir Olandijoje. Mergina juokauja, kad spūstys Amsterdame susidaro dviračių takuose.
„Ten dviratininkas yra šventasis, jį praleidžia ir automobiliai, ir pėstieji. Kiti pasakytų, kad turi vaikų, dėl to be automobilio išsiversti būtų neįmanoma, tačiau olandai tai išsprendžia labai paprastai: prie savo dviračio prisikabina priekabą, susodina ten vaikus ir važiuoja. Smagu būti tokiame mieste, nes ten gatvėse spūsčių beveik nėra“, – pasakoja Ūla.
Kelionės dviračiu nekeistų į nieką
Trečiasis GRYNAS.lt kalbintas dviratininkas yra Andrius, kuris, kitaip nei Ūla ir Aurimas, galimybės važiuoti dviračiu į darbą neturi (dėl darbo pobūdžio reikalingas automobilis), tačiau ši dviratė transporto priemonė jam tampa nepakeičiama laisvalaikio bičiule. Andrius pasakoja, kad dviračiu važinėja jau seniai, tačiau anksčiau jis manęs, kad tai – tik vasaros vakarams skirta pramoga. Pakeisti nuomonę privertė kolega, šis dviračiu važinėja visais metų laikais.
„Anksčiau važinėdavau vasarą ir galvodavau, kaip galima važinėti žiemą. O mano kolega dviračiu važinėja visus metus, jis mane įtikino, kad šaltasis metų laikas nėra kliūtis. Išbandžiau ir supratau, kad sako tiesą. <...> Nėra blogo oro – yra tik blogi drabužiai“, – juokdamasis sako pašnekovas.
Jis tęsia, kad dviračiu važinėja tol, kol oro temperatūra nukrenta iki 10 laipsnių šalčio: „Kai lauke tokia temperatūra, tiesiog pačiam nėra malonu ir patogu važiuoti dviračiu.“
Andrius dviratį palieka namuose ir tada, kai lauke susidaro plikledis, tačiau sniegas ar lietus nėra kliūtis.
„Nelabai malonioms oro sąlygoms svarbu būti pasiruošusiam: jei šalta, reikia kelių sluoksnių specialios neperpučiamos aprangos. Be to, važinėjant žiemą būtina turėti specialias padangas. Pavyzdžiui, jei turi gerą aprangą, dvi valandas važiuojant per lietų nejaučiamas joks diskomfortas. Važiuojant ilgiau gal jau ir jaučiama drėgmė, bet aš dviračiu stengiuosi važiuoti mažiausiai valandą ir numinti 15–20 km, tad lietus man nebaisus“, – tvirtina Andrius ir priduria, kad važiavimas dviračiu jam yra tikras poilsis ir sportas.
Erzina siauri dviračių takai
Nors Andrius į darbą dviračiu nevažiuoja, anot jo, taip pat susiduria su dviračių takų infrastruktūros trūkumais Vilniuje. Nebaigti tiesti dviračių takai, nutrupėjusios plytelės – tik keli dalykai, trukdantys Andriui patogiai važinėti dviračiu.
„Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ilgą laiką dviračių takai buvo apleisti: tiesė naujus kelius, statė viadukus, o dviračių takams dėmesio skyrė mažai. Jeigu juos ir tiesė, tai darė neišmanydami, kaip šie turi atrodyti. Pirma, dviračių takas turi būti asfaltuotas. Plytelės, trinkelės ir pan. skyla, važiuodamas dviračiu jauti vibraciją, o ji nėra gerai nei dviračiui, nei dviratininkui. Dar akivaizdus kai kurių dviračių takų brokas – jie per siauri. Yra tokių vietų Vilniuje, kur tiesiog tarp gatvę apšviečiančios lempos stulpo ir turėklų netelpa dviračio vairas“, – pasakoja dviratininkas.
Jis pritaria kitiems dviratininkams, kad mėgautis kelione dažnai trukdo neatidūs dviračių taku žygiuojantys pėstieji.
Nuosavą automobilį į dviratį iškeitę vilniečiai nesigaili. Anot jų, grįžę net ir po keliolikos kilometrų kelionės dviračiu, jaučiasi kaip niekad pailsėję, sau ir aplinkai naudingai praleidę laiką.
