V. Adamkus savo kalbą Seime pradėjo nuo linkėjimų susirgusiam Sąjūdžio ir Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui.
„Siunčiame iš šios salės jam geriausius sveikinimus ir padėką už jo darbą“, – kalbėjo kadenciją baigęs prezidentas.
Jis neslėpė, kad šimtmečio minėjimo renginiai jam kelia daug sentimentų.
„Nežinau, kiek be manęs šioje salėje yra žmonių, gimusių Vasario 16–osios Lietuvoje, bet, manau, kad jie sutiktų su mintimi: mums ši šventė yra išskirtinė dėl to, kad jaučiamės tarsi gyva jungtis tarp dviejų laisvės atkarpų, perskirtų juodu okupacijos penkiasdešimtmečiu“, – kalbėjo V. Adamkus.
Kadenciją baigęs prezidentas pabrėžė, kad per istorinį laikmetį iki šiol Lietuva gavo ne tik sunkių likimo išbandymų, bet ir nuostabių likimo dovanų, kurių viena vertingiausių – Kovo 11–oji ir šiandieninis Lietuvos jubiliejus.
„Be Vasario 16–osios nebūtų ir Kovo 11–osios. Tačiau ir pati Vasario 16–oji neatsirado iš niekur – nei Lietuvos Tarybos, nei Lietuvos valstybės atkūrimo nebūtų be XVIII ir XIX amžių sukilėlių, be knygnešių, be „Aušros“ ir „Varpo“, be Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos, ir, žinoma, be tūkstančių kitų, kurie sunkiai dirbo savo laisvu laiku, mokė savo vaikus lietuviškai melstis, lietuviškai kalbėti, lietuviškai skaityti ir rašyti“, – kalbėjo V. Adamkus.
Svarbiausia istorijoje – tęstinumas
Todėl svarbiausiu istorijos matmeniu jis teigė laikąs tęstinumą.
„1918 m. vasario 16–oji yra neabejotinai viena svarbiausių mūsų istorijos viršukalnių, bet kartu tai yra tautos siekiai iš sukilimo lauko persikelti į politinį lygmenį, kuriuos tęsė valstybės gynimas ir kūrimas. O tai po 30 metų, naujos okupacijos akivaizdoje, tęsė ir partizanų kova, vėliau mūsų disidentai ir politiniai kaliniai, kol atėjome į sąjūdį ir į Kovo 11–ąją, o vėliau – į svarbiausias Europos ir pasaulio organizacijas“, – kalbėjo V. Adamkus.
Apžvelgdamas praėjusį šimtmetį kadenciją baigęs prezidentas prisiminė posakį: stiprus – ne tas, kuris muša, o tas, kuris atlaiko.
„Posakis kalba apie žmones, bet puikiai apibūdina ir valstybių santykius. Mūsų tauta ir valstybė buvo mušama, bet atlaikė, todėl, kad visą laiką tautoje ruseno laisvės dvasia, todėl, kad savo kovose buvome kartu su savo istorijos didvyriais ir nežinomais laisvės kariais. Buvome vienas su kitu, vienas už kitą, vienas dėl kito“, – sakė V. Adamkus.
Svarbiausia pamoka – vienybė
Todėl svarbiausia šimtmečio pamoka kadenciją baigęs prezidentas vadino vienybę, ir prisiminė seną, bet nesenstantį linkėjimą: „būkime kiekvienas atskiras ir nepakartojamas žmogus, bet būkime vieninga tauta, kokia tampame lemtingų išbandymų akivaizdoje, kokie esame savo širdyse“.
Be vienybės Lietuvos žmonėms, o ypač jaunimui, V. Adamkus linkėjo domėtis istorija, skaityti knygas, klausti ir klausyti, ką pasakoja tėvai ir seneliai.
„Ne tik skaitykite faktus ir datas, bet stenkitės suprasti žmones, jų savijautą, jų poelgius. Stenkitės suprasti, kaip ir iš kur, kokiu keliu į Vasario 16–ąją, Kovo 11–ąją, į šiandien ėjo ir tebeina Lietuva“, – patarė kadenciją baigęs prezidentas.
Jis taip pat turėjo palinkėjimą politikams.
„Gerbiamieji, kai mes sprendžiame problemas ir ieškome atsakymų į klausimus, kai ginčijamės, kai pykstamės, nepamirškime, kad į mus žiūri ir mūsų klauso Lietuvos jaunimas. Žiūri, klauso ir viską dedasi į galvas ir širdis, ir pagal mūsų elgesį sprendžia, kas yra valstybė, kas yra Lietuva“, – atkreipė dėmesį jis.
Todėl jis linkėjo politikams būti oriais, neleisti jaunimui iš anksto nusivilti politika ir viešuoju gyvenimu, laisve, Lietuva.
